Jugnė Jūnė Jonušaitė pripažįsta, kad be įstatymo pasaulis neapsivers, žmonės dėl to nesiskirs ir iš homoseksualių nevirs heteroseksualiais, bet Lietuvos visuomenė esą jau pribrendo užtikrinti žmogaus teises ir orumą.
Šios jaunos moterys yra pora, gyvena Vilniuje ir kol kas nesirengia jo iškeisti į LGBT+ žmonėms draugiškesnį miestą, nors esą galėtų išvykti į kurią nors kitą Europos valstybę ir susituokti lyg heteroseksuali pora. „Bet nenorime, nes mums svarbu čia jaustis visaverčiais, oriais piliečiais, kad turėtume tokias pat teises ir galimybes, kaip visa likusi Lietuva“, – pabrėžia Jugnė.
Turi skenuoti aplinką
Galimybė oficialiai įteisinti savo santykius – ne didžiausias poros rūpestis. Kol gyvenime neatsitiko jokia bėda ir neprireikė įrodyti, kad jas sieja bendras gyvenimas, o ne šiaip draugystė, portalo 15min pašnekovėms net kasdienybėje netrūksta atvejų, kai vien dėl seksualinės orientacijos patiria nemalonių situacijų.
„Būnant savo socialiniame burbule – ar namie, ar su draugais, ar su šeima, kuri mus priima, gyvenimas tikrai atrodo gražus ir nuostabus, – kalbėjo Jugnė. – Bet niekada nežinai, kokioje aplinkoje atsidursi, visada turi būti budrus, svarstyti, ar gali apsikabinti, pabučiuoti mylimąją.
Jei esi prekybos centro automobilių aikštelėje, aplink gali būti daug visokių žmonių, kurie palydės replikomis, žvilgsniais ir taip toliau. Reikalingas nuolatinis budrumas, atsargumas ir aplinkos bei joje esančių žmonių skenavimas, jei norisi išvengti situacijų, kai būsi labai įskaudintas, pažemintas, nors darai tik labai žmogišką veiksmą, nes esi su savo partnere, – apkabini, pabučiuoji, meiliai pavadini.
Kartais parduotuvėje, kai pavadini partnerę mažybiniu žodeliu, gali matyti, kaip žmonės atsisuka, persmelkia žvilgsniu. Nedraugiška, priešiška aplinka yra tai, su kuo susiduri kiekvieną dieną, ir niekada nežinai, kokio stiprumo atsakas bus.“
Niekada nežinai, kokioje aplinkoje atsidursi, visada turi būti budrus, svarstyti, ar gali apsikabinti, pabučiuoti mylimąją.
Jugnę apskritai trikdo apibūdinimas „homoseksuali pora“. Pirmiausia esą visi yra žmonės, dar galima skirstyti į lytis, matyti poras, bet ne tai, kas jas sudaro.
„Apie vyrą ir moterį nesakome: kokia graži heteroseksuali pora! O apie mus: vis homoseksuali pora. Iškart sukuria segregacijos jausmą.
Jei visiems norisi pabrėžti, kad esame homoseksuali pora, visada prašau: kai kalbame apie vyrą ir moterį, rašykite „heteroseksuali pora“. Kad būtų aiški skirtis. Juk kalbame apie poras, žmones, kurie palaiko santykius.“
Nelaimės atveju santykių „nebeliktų“
Daugelis žmonių susiduria su vienokiais ar kitokiais barjerais, visų pirma – fiziniais.
Taip pat skaitykite: LGBT+ porų kasdienybė: iš darželio negali pasiimti savo auginamo vaiko
Judėjimo negalią turintis žmogus, vežimėlį su vaiku stumiantys tėvai, net dviratininkas turi apgalvoti, kurį kelią ar pastatą pasirinkti, kad nesusidurtų su pernelyg aukštais borteliais, laiptais ar giliomis duobėmis, kad viduje būtų liftas arba kad galėtų patekti į transporto priemonę.
Vegetaras ne visuose restoranuose ras, ką suvalgyti, nes meniu bus itin trumpas, pavyzdžiui, iš daržovių sriubos, salotų, bulvinių blynų ir varškėčių.
Bet, jei galima pasirinkti kitą kelią tikslui pasiekti ar kitą parduotuvę apsipirkti, o su draugais susitikti kitame restorane ar valgyti namie, homoseksualūs žmonės savo orientacijos pagal situaciją nepakeis. Kada iškyla vienoks ar kitoks barjeras, kurio neįmanoma įveikti?
„Su fiziniais barjerais nesusiduriame. Su kitokiais… – susimąstė Sigita. – Šiaip ant kaktos juk neparašyta, kad esu homoseksuali.
Nenorėčiau pagalvoti apie akimirką, kai atsitiktų nelaimė ir tada savo žmogui teisiškai pasidarai niekas. Tavęs prie jo neprileis.
Dar nieko tokio neatsitiko, bet nenorėčiau pagalvoti apie akimirką, kai atsitiktų, tarkim, nelaimė ir tada savo žmogui teisiškai pasidarai niekas. Tavęs prie jo neprileis. Artimieji, jei žino apie santykius, galbūt įsileis, pasakys ir viską praneš.
Yra labai įvairių santykių su šeimomis, kurios įbaugintos atstumia savo artimuosius. Gali netekti visų kelių, nors gyvenai, kūrei ir buvai kartu. Visą laiką buvai artimiausias žmogus ir staiga esi niekas. Tai, manau, būtų siaubingas dalykas, to nenorėčiau patirti.
Tačiau tai gąsdina, galvoji: kodėl taip iš viso turi būti?
O kur dar turtiniai reikalai… Dabar gyvename gražiai, viskuo pasidaliname ir, atrodo, viskas gerai. Bet būna įvairiausių dalykų – kaip ir heterošeimose. Žmonės skiriasi, susipyksta, nepasidalina, kažkas lieka nuskriaustas.
Mes, aišku, visada tikimės, kad taip nebus ir net skyrybų atveju bus viskas gražu, pasidalinsim, išsivaikščiosim. Bet gyvenime atsitinka visaip. Man atrodo, kiekvienas jaustųsi saugiau, tvirčiau, galėdamas ir teisiškai apibrėžti santykius.“
„Ką reikia apie mus diskutuoti?“
Anot pašnekovių, Partnerystės įstatymas saugotų bet kurias poras, nesudariusias santuokos, bet įteisinusias santykius.
„Kas gali nutikti dviem žmonėms – porai, partneriams, sutuoktiniams, yra N variantų, – kalbėjo Jugnė. – Iš pradžių atrodo, kad niekada negalėtum šito žmogaus įskaudinti tyčia ar netyčia. Todėl labai reikalinga ta apsauga.
Heteroseksualios poros turi alternatyvą – tuoktis, tik ne visi nori. Mes neturime nieko.
Nepamirškime, kad daugybė ir heteroporų gyvena nesusituokusios ir neapsaugotos. Šitas įstatymas jiems labai pasitarnautų. Ypač moterims, kurios dažniausiai ir nukenčia. Dėl to, kad augina vaikus, kad jos socialinis statusas visuomenėje žemesnis.
Visi galimi variantai galioja visoms poroms. Nes visi esame žmonės su tomis pačiomis problemomis, su visais neprognozuojamais gyvenimo posūkiais.“
Sigita atkreipė dėmesį, kad heteroseksualios poros turi alternatyvą – tuoktis, tik ne visi nori. „Mes neturime nieko. Esame nelabai įdomūs šiai valstybei.
Esame labai lygūs, kai reikia mokėti mokesčius, dirbti, elgtis pagal taisykles, laikytis įstatymų. Kai kalbama apie pareigas, esame labai lygūs, o kai apie teises, prasideda skirstymas į rūšis ir porūšius.
Tarsi kažkas kažkam nepasiruošę, apie mus dar reikia diskutuoti. Nesuprantu, ką reikia apie mus diskutuoti? Mes čia esame – va, prieš jus. Apie mus nereikia diskutuoti, reikia diskutuoti apie problemas.“
Jugnės žodžiais, visuomenėje, kur „tvyro tiek daug neapykantos, nesupratimo, tamsumo, skausmo, reikia diskutuoti apie tai, ką galime nuveikti kartu, kad ji žengtų prasmingesnio buvimo link“.
Jei bus partnerystė ir heteroporoms, galima užduoti joms tą patį klausimą – gal jums irgi užtektų tik partnerystės?
Pasak jos, vienalytes poras tenkintų jau Partnerystės įstatymas, kuriame būtų nurodyta, kad santykių pagrindas yra emocinis, meilė: „Tai nėra „bent“, tai – labai svarbus žingsnis.
Bet su sąlyga, kad partnerystė sudaryta jausminiu, meilės pagrindu. Toks įstatymas tenkina, tai – labai daug.“
Tam pritarė ir Sigita, bet jai norėtųsi dar daugiau: „Manau, kad visi žmonės turėtų turėti visas galimybes vienodas. Jei bus partnerystė ir heteroporoms, galima užduoti joms tą patį klausimą – gal jums irgi užtektų tik partnerystės?
Bažnyčia – kitas reikalas, į ją mes nesiveržiame. Ten yra atskira bendruomenė, ne valstybės lygmeniu, ne politiniai sprendimai priimami, tai nieko tokio.
Bet su įstatymu galėtume apsibrėžti teisiškai ir jaustumėmės lygesni. Jau ne niekas. Tai jau būtų nemažas žingsnis.
Man atrodo, net nebėra apie ką diskutuoti. Jau esame taip toli ir viskas taip akivaizdu, tiesiog dirbtinai dar stengiamasi kelti problemą, kurios, man atrodo, net nėra.
Europos Sąjungoje (ES) pilna valstybių, kur tai jau įteisinta. Kaip visada, konkuruojame su Bulgarija ir Rumunija dėl „geriausių“ vietų. Man net absurdiškai kartais skamba tos diskusijos. Reikia politinės valios priimti. Praktika akivaizdi – santuokos dėl to negriūna, jos griūna dėl visai kitų dalykų. Žmonės skiriasi, taikosi, tuokiasi, hetero ar homo – nesvarbu.“
Nori oriai gyventi Lietuvoje
Jugnės žodžiais, Partnerystės įstatymas būtų ženklas iš valstybės pusės, kad „visi esame lygiaverčiai piliečiai, turintys teisę gyventi savo gyvenimą oriai“.
Heteroseksualios poros neretai tvirtina, kad santuoka tarpusavio santykių nepakeičia, esą tai tėra formalumas. Sigita sutiko, kad ir Partnerystės įstatymas santykių nepakeistų: „Jis – ne apie mūsų meilės stiprinimą, o apie pojūtį, jauseną.
Esame pasirinkusios gyventi Lietuvoje, kuriame pridėtinę vertę kaip visi, tačiau mums kažko negalima. Visada galime išvažiuoti į kitą šalį ir ne tik partnerystės sutartį pasirašyti, bet ir susituokti. Grįžusios turėtume dokumentą, kuris galioja visoje ES. Galime visi taip padaryti, bet kodėl? Kodėl turime bėgti ir negalime to padaryti čia, kur gyvenam, dirbam, mokam mokesčius?“
Santuokos dėl to negriūna, jos griūna dėl visai kitų dalykų. Žmonės skiriasi, taikosi, tuokiasi, hetero ar homo – nesvarbu.
„Ir tai padaryti Lietuvoje, šalyje, kur gimei, kurią myli, su kuria sieji savo ateitį, – pritarė jos partnerė. – Galime viens du nuskristi, susituokti ir grįžti. Čia ne apie tai, o apie daug kitų svarbių elementų – kaip jautiesi savo valstybėje.“
Anot pašnekovių, net priėmus Partnerystės įstatymą vienalytės poros nepuls įteisinti savo santykių, tačiau bent turės galimybę tai padaryti. Spręsdama iš savoje aplinkoje vyraujančios nuotaikos, Sigita spėjo, kad šiuo įstatymu pasinaudotų bent pusė tokių porų.
„Ne iškart, ne kitą dieną. Susiplanuotų, pasidarytų šventę. Gali būti labai graži ceremonija, įsipareigojimai vienas kitam ar viena kitai. Tai nėra tik popierius.“
„Mes nuo Žemės paviršiaus nedingsime“
Daug dalykų vyktų net be vieną ar kitą aspektą reglamentuojančio įstatymo. Pavyzdžiui, net jei nebūtų mokami vaiko pinigai, poros vis tiek susilauktų atžalų. Vienalyčių porų jau yra, tad gal teisės aktų nebūtina keisti?
„Mes nuo Žemės paviršiaus nedingsime, poros bus“, – atsakė Sigita.
„Jei nebus įstatymo, neišsiskirsime ir netapsime heteroseksualūs, – pritarė Jugnė. – Bet valstybė ir visuomenė jau yra tame lygyje, kai galime kalbėti apie orumą, žmogaus teises ir visa kita.
Galime išvažiuoti į Kopenhagą – labai gražus miestas, susituokti, grįžti ir iškelti šventę. Bet nenorime, nes gyvename Lietuvoje ir mums svarbu čia jaustis visaverčiais, oriais piliečiais, jausti, kad turime tokias pat teises ir galimybes, kaip visa likusi Lietuva, nes visi darome tą patį: dirbame, stengiamės, mokame mokesčius ir kuriame tą gerovės valstybę.“
Anot jos partnerės, įstatymas ne tik įteisintų vienalyčius santykius: „Žmonės pamatytų, kad vaikų iš jų niekas negrobia, jog jie skiriasi ne dėl to, kad atsirado partnerystė, ir tuokiasi kaip iki šiol, niekas nesustabdo santuokos, niekas nebėga į bažnyčią ir nešaukia „Prieštarauju!“.
Viskas tekėtų savo vaga, tiesiog daugiau žmonių būtų laimingesni ir jaustųsi geriau, keistųsi visuomenės požiūris. Nukristų demonizavimo šydas.“
Žmonės pamatytų, jog jie skiriasi ne dėl to, kad atsirado partnerystė, ir tuokiasi kaip iki šiol, niekas nesustabdo santuokos, niekas nebėga į bažnyčią ir nešaukia „Prieštarauju!“.
„Žmonės pamatys, kad žemė netapo plokščia ir nedingo moralė, partnerystė taps norma ir nereikės priešintis, – tą pačią mintį tęsė Jugnė. – Matys, kad tai nieko nepakeitė, tik daliai visuomenės davė daug džiaugsmo, orumo, saugumo. Matau vien gerus dalykus.“
Ji vylėsi, kad valstybei pripažinus vienalyčius santykius, šeimoms, kurioms sunkiau priimti homoseksualius vaikus, bus lengviau su tuo susigyventi. Esą kai kas nors bus pripažinta kaip teisėta norma, bus lengva prisitaikyti prie naujos taisyklės. Iš pradžių bus faktas, paskui teliks jį priimti.
„Įstatymas padarys didelį pokytį. Bus mažiau atstumtų šeimos narių. Nes dabar tik skaldoma, priešinama ir bauginama, – apgailestavo Sigita. – Žmonės vis dar žudosi, serga depresija, nepasisako, bando kažką pakeisti. Atsiras daugiau priėmimo ir sumažės problemų.“
