Nepaisant to, kad 2021-ųjų vasara – karščiausia nuo meteorologinių stebėjimų, kurie siekia ir XVIII amžių, pradžios – šie metai neaplenkė istorijoje šilčiausių 2020-ųjų. Šių metų vidutinė temperatūra neviršija daugiametės vidutinės temperatūros – tai lėmė šalti 2021-ųjų žiemos mėnesiai.
Visgi įprastumo šiais metais buvo nedaug. Be istoriškai kaitrios vasaros 2021-ieji išsiskyrė ir rekordiniais kritulių kiekiais. Liepos mėnesį per mažiau nei 12 valandų Vilnių nuplovė liūtis, kokios sostinė nebuvo mačiusi. Po mažiau nei dviejų savaičių Jurbarką užklupo jau katastrofinis kritulių kiekis, iškritęs vos per tris valandas.
Nepaisant rekordinių kritulių, kai kuriose Lietuvos vietovėse fiksuotos ir sausros. Tokie orų kontrastai, pasak klimatologo dr. D.Valiuko – aiškūs klimato kaitos padariniai. Dar karštesnių mėnesių, didesnių kritulių kiekių ir ilgesnių sausrų galime tikėtis ir ateityje – klimato kaita neišvengiamai keis mūsų orus ir toliau.
Mokslininkai skaičiuoja, kad nuo XIX a. pabaigos vidutinė pasaulio temperatūra jau paaugo 1 laipsniu Celsijaus. Tai – gąsdinantis skaičius, tačiau, pasak D.Valiuko, Lietuvoje klimatas šiltėja sparčiau nei globalus vidurkis ir jau viršija du laipsnius.
Su klimatologu D.Valiuku 15min kalbėjosi apie tai, kuo ypatingi 2021-ųjų orai, kokią įtaką mums daro klimato kaita, kodėl Lietuvoje klimatas šiltėja sparčiau nei kitur ir kokių orų anomalijų sulauksime ateityje.
– Praėjusiais metais duodamas interviu portalui 15min, sakėte, kad 2020-ieji buvo šilčiausi metai per visą orų stebėjimo istoriją. Ar 2021-ieji, su itin karšta vasara, šiuo atžvilgiu aplenkė 2020-uosius?
– Tikrai ne, 2020-ieji buvo išskirtiniai ir karščiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. O šie metai bus pakankamai arti daugiametės normos. Šiuo atveju net šiek tiek vėsesni, nors dar metai nesibaigė.
Reikėtų paminėti, kad šiais metais pradėjome naudoti naują standartinę klimato normą. Perskaičiavus vidutinę metinę temperatūrą Lietuvoje, ji dabar yra 7,4 °C. Pernai, pagal senesnę normą, skaičiuojamą iš 30 metų, ji buvo 6,9 °C.
Jeigu dar būtų skaičiuojama pagal praėjusių metų normą, tai šie metai būtų šiek tiek šiltesni nei įprastai. Pagal naują normą šie metai bus labai artimi daugiamečiam vidurkiui ir gal netgi šiek tiek vėsesni už tuos 7,4 laipsnio.
Ir taip yra iš esmės dėl to, kad nepaisant dviejų labai karštų vasaros mėnesių, žiemos mėnesiai buvo pakankamai žiemiški ir tikrai nešilti, kas buvo 2020-aisiais. 2020-ieji buvo šilti dėl labai didelių anomalijų žiemos laikotarpiu.
– Sakėte, kad praėjusiais metais daugiametė vidutinė temperatūra buvo 6,9 °C, šiemet ji jau 7,4 °C. Kas tai lėmė, kodėl pasikeitė šis skaičius?
– Visame pasaulyje yra skaičiuojamas trisdešimties metų laikotarpis, kuris apibūdina tam tikros vietovės klimatą. Jis perskaičiuojamas kas dešimt metų, pradedant pirmaisiais dešimtmečio metais.
Jeigu mes anksčiau turėjome 1981–2010 vidurkį, tai prasidėjus šiems metams, įvyko perskaičiavimas ir dabar vidutinės klimato sąlygos Lietuvoje yra 1991–2020 m. vidurkis. Kitą kartą tos vidutinės sąlygos pasikeis jau 2031 m. Kas dešimtmetį perskaičiuojame ir mes, ir visas pasaulis. Taip apibūdinamos tam tikros vietovės vidutinės klimato sąlygos.
– Jei šiemet ši norma yra 7,4 °C, pastarąjį dešimtmetį buvo 6,9 °C, ar didėjantis skaičius rodo visuotinį klimato atšilimą?
– Dabar pasislinkome tik per 10 metų, bet taip, ir tai parodo šilimą. Anksčiau norma buvo ne kas 10 metų perskaičiuojama, o kas 30. Tik prieš septynerius metus Pasaulinė meteorologijos organizacija rekomendavo perskaičiuoti kas 10 metų.
1961–1990 m. klimato norma buvo dar vėsesnė ir vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje buvo tik 6,2 °C. Šie skirtumai tikrai parodo, kad vidutinės klimato sąlygos kinta. Tai vienas iš rodiklių, kurie parodo kitimą.
– Ar ši Lietuvos vidutinė temperatūros norma kyla panašiu tempu kaip ir viso kito pasaulio? Ar visgi yra veiksnių, kurie lemia, kad mūsų klimatas šiltėja kažkiek lėčiau ar greičiau negu kitų pasaulio vietų?
– Jeigu žiūrėsime į ilgesnio laikotarpio pokytį – kad ir šimtą metų – tai pokyčių tendencija Lietuvoje yra didesnė. Per šimtą metų temperatūros pokytis Lietuvoje yra jau virš dviejų laipsnių. Jeigu lygintume su likusiu pasauliu, tai Lietuvoje temperatūros šiltėjimas vyksta sparčiau negu bendras globalus vidurkis.
Bet pokyčiai spartesni yra visame šiauriniame pusrutulyje. Klimatas šiaurinėse platumose šyla sparčiau nei ties pusiauju. Tai yra globali tendencija. Lietuva yra labiau šiaurinėje dalyje, o šiaurinės platumos šyla sparčiausiai. Į šiaurę nuo mūsų šilimas, ko gero, yra dar šiek tiek spartesnis.
– Kas lemia tai, kad būtent šiaurinė dalis šiltėja sparčiau?
– Šiltnamio efektą sukeliantis procesas ten, kur šalta, automatiškai sukelia didesnį efektą, ypač, kai prasideda sniego tirpimas. Tirpsta sniegas ir truputį persistumdo bendri cirkuliaciniai procesai, oro masės, lemiančios tam tikros vietovės klimatą. Ir kai jos persislenka, tai šiltesnės masės dažniau nukeliauja į šiaurę. Vyksta procesas, kuris lemia, kad šiltesni orai vis dažniau nukeliauja į šiaurę ir tokiu būdu vyksta kiek spartesnis šilimas nei ties pusiauju.
Ties pusiauju yra stabiliau, dėl to tie pokyčiai yra mažesni. Bet faktiškai jie yra visur, tik nedidelėse teritorijose galima stebėti atvirkštinį procesą, kuris irgi iš esmės yra nulemtas šylančio klimato.
Kaip kad, pavyzdžiui, pietų Grenlandijoje: ten stebimas vėsimas, bet jis stebimas dėl to, kad tirpsta Grenlandijos ledynai ir orai vėsta. Visur vyksta pokyčiai. Šiaurinėse platumose, iš esmės dėl pakitusios cirkuliacijos, kurios šiaurinės platumas paveikia labiau, jis yra spartesnis. Vyksta sniego, amžinojo įšalo tirpimas. Tai pats save skatinantis procesas. Likusi pasaulio dalis šyla kiek lėčiau, bet problema globali.
– Grįžkime prie šių metų. Minėjote, kad vidutinė metinė temperatūra yra arti vidurkio. Iš pirmo žvilgsnio vasara buvo vasariška, žiema žiemiška, atrodo, kad viskas buvo taip, kaip norėtųsi, kad būtų – dažniausiai trokštame šiltos ar net karštos vasaros ir šaltos snieguotos žiemos. Šiemet tarsi viskas įprasta Lietuvos klimatui. Ar visgi nelabai?
– Iš vienos pusės taip, bet kai turime pačią karščiausią liepą per meteorologinių stebėjimų istoriją, kuri Vilniuje jau siekia 1778 m., tai, vadinasi, kad yra kažkas išskirtinio.
Turėjome karščiausią per meteorologinių stebėjimų istoriją liepą, antrą pagal karštumą birželį – tai du labai karšti mėnesiai, su itin karštomis dienomis ir karščio bangomis. Tuo vasara tikrai išskirtinė.
Ir nepaisant to, kad rugpjūtis jau buvo netgi vėsesnis už daugiametes normas, ši vasara vis tiek tapo karščiausia nuo meteorologinių stebėjimų pradžios. Tai, ko gero, pakankamai išskirtinis praėjusių metų bruožas.
Kaip ir minėjau, žiema – tiek sausis, tiek vasaris, tiek dabartinis gruodis – buvo su minusinėmis vidutinėmis mėnesio temperatūromis, netgi vėsesnėmis nei įprastinės daugiametės normos. Ir tai lemia, kad šie metai nėra rekordiškai šilti. Didžiausios anomalijos, darančios įtaką metų temperatūrai, yra žiemos anomalijos, tai labai išryškėjo 2020-aisiais.
Žiemiška žiema padarė pakankamai nuostolių.
Kaip ir minėjote, turėjome tarsi žiemišką žiemą, bet ta žiemiška žiema padarė pakankamai nuostolių. Turėjome intensyvių snygių ir šlapio sniego apdrabų, lūžo medžių šakos, nutraukti elektros laidai, nukentėjo silpnesni statiniai. Dėl to staigaus snigimo buvo nuostolių.
Tai irgi nėra būdinga Lietuvai – kad būtų labai intensyvus snygis, koks pasitaikė sausio mėnesį. Ir net ne vieną, o keletą kartų. Tai buvo pakankamai išskirtinis žiemos bruožas. Ji buvo ir žiemiška, ir šaltoka, nors tikrai ne rekordiškai šalta, bet šitie intensyvūs snygiai padarė pakankami nuostolių.
O grįžtant prie vasaros – turėjome ne tik labai karštą liepą, bet buvo keletas labai intensyvių kritulių atvejų, kai buvo daug lietaus, net per keletą valandų iškrentanti beveik mėnesio norma.
Tokio intensyvaus lietaus Vilniuje niekada nebuvo.
Liepos 6-ąją buvo iškritęs rekordinis kiekis kritulių per mažiau nei 12 valandų – tai stichinis atvejis. Vos dešimtųjų milimetro dalių pritrūko iki katastrofinio. Ir tokio intensyvaus lietaus Vilniuje niekada nebuvo, kad per pusę paros iškristų tiek kritulių – 79,7 milimetro.
Turėjome ir kitų atvejų. Per keletą valandų Jurbarke buvo katastrofinis lietaus atvejis, kada iškrito jau 91 milimetras vos per tris valandas – tai absoliučiai katastrofinis reiškinys.
Gegužė buvo pati lietingiausia istorijoje.
Lietuvoje įvairiose vietovėse buvo pavojingo, stichinio lietaus atvejų, kai krituliai darė nemažai žalos, ir kai kurie mėnesiai buvo labai lietingi.
Gegužė buvo pati lietingiausia istorijoje, o rugpjūtis buvo antras-trečias lietingiausias nuo 1961 m. Tai du labai lietingi mėnesiai.
Buvo labai didelis kritulių netolygumas.
Ir nepaisant to, buvo labai didelis kritulių netolygumas. O antroje vasaros pusėje kai kurių savivaldybių seniūnijose buvo fiksuojama netgi stichinė sausra. Nepaisant tų dviejų mėnesių rekordinio kritulių kiekio, kontrastai buvo labai dideli.
Grįžtant prie pavasario – jis taip pat buvo labai kontrastingas. Kovas buvo šiltesnis, paskui balandis ir gegužė buvo vėsesni nei įprastai, buvo užsitęsęs šildymo sezonas.
O po tokio kontrastingo pavasario ir vėsokos antrosios pavasario pusės atėjo du karštieji vasaros mėnesiai. Rekordiškai karšti, su karščio bangom ir liūtiniais krituliais ir panašiai.
– Bet jeigu neklystu, ši vasara, nors buvo labai karštas liepos mėnuo, buvo ne itin ilga, rugsėjis buvo visai šaltas, nors dažnai tikimės, kad rugsėjį dar bus šilta.
– Netgi jau rugpjūtis buvo vėsesnis už įprastines normas. Vasara nebuvo labai užsitęsusi, kaip kartais būna, tai irgi teisybė. Ir rugpjūtis, ir rugsėjis buvo vėsesni.
Bet vėlgi, išeina, kad vasara, jeigu apsiribotume tais trimis kalendoriniais mėnesiais, buvo rekordiškai karšta, nulemta dviejų mėnesių.
Įprastai pas mus koks nors vienas mėnuo būna anomališkai karštas, o šiuo atveju buvo du iš eilės.
Atrodė, kad tas 2010 m. rekordas sunkiai pasiekiamas, bet jis buvo netgi dviejų mėnesių nulemtas. Buvo tikrai pakankamai stiprus ir didelis karštis. Įprastai pas mus koks nors vienas mėnuo būna anomališkai karštas, o šiuo atveju buvo du iš eilės.
– Ar galėtume sakyti, kad tie itin karšti mėnesiai, dramatiškas skirtumas tarp sausrų ir didelių liūčių yra nulemti klimato kaitos?
– Ko gero. Dažnai visi klimatologai labai pabrėžia, kad vykstant klimato kaitai ne tik kyla globali oro temperatūra, bet vyksta būtent tokie ekstremalėjantys reiškiniai.
Įvairūs intensyvėjantys reiškiniai tikrai yra klimato kaitos palydovai.
Ne tik kyla temperatūra, kurios dideli skirtumai gali pasireikšti ne tik tarp atskirų mėnesių, bet ir atskirų dešimtadienių, kartais net atskirų dienų, tačiau taip pat ir ekstremalūs kritulių kiekiai. Ne tik tie krituliai vasarą buvo labai gausūs, nors ir lokalūs, bet ir žiemos snygis buvo labai intensyvus. Įvairūs intensyvėjantys reiškiniai tikrai yra klimato kaitos palydovai.
– Ateityje galime tikėtis, kad tie karšti mėnesiai bus dar karštesni, tos sausros dar ilgesnės ir bus dar daugiau kritulių rekordų?
– Ko gero taip, bet tikrai ne kiekvienais metais. Tačiau tikrai pasitaikys metų, kada mes vėl grįšime prie tokių panašių karščių ar didelių anomalijų. Kai minime karštį, automatiškai norime įsivaizduoti vasarą ir tokią pačią karštą liepą ar birželį, bet ypač reiktų žiūrėti ir į žiemos mėnesius.
Sakėme, kad klimato kaita intensyvesnė šiaurinėse platumose, o čia ir būna tikros žiemos. Lietuvoje žiemos laikotarpis sušilęs labiausiai, ir tų anomalijų žiemą, ko gero, tikrai bus. Nepaisant to, kad atskirais metais gali būti šaltų mėnesių, ką turime ir šiemet.
Šiltų žiemų bus vis daugiau.
Bet tendencija, žvelgiant keliasdešimt metų į priekį, yra ta, kad tų šiltų žiemų bus vis daugiau. Anomalijų sulauksime tikrai ne kiekvienais metais, bet jos tikrai bus, ir jos gerokai viršys daugiametes normų.
Karščio bangų daugėja, jos dažnėja. Šią vasarą mes turėjome ir tropinių naktų, kada naktį temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių.
Nebūtinai bus, kad visas mėnuo labai karštas ar visa vasara, bet, kalbant apie vasarą, tokių dažnėjančių karštų dienų, karščio bangų, kada temperatūra yra virš 30 laipsnių ir laikosi daugiau nei tris dienas – tokių reiškinių tikrai daugėja ir ateityje jų bus daugiau.
Taip bus tikrai ne kiekvienais metais. Bet tendencija, jeigu imtume keliasdešimt metų į priekį, tokia tikrai yra.
Kai naktį temperatūra būstuose neatvėsta, tai gali būti negerai ir sveikatai.
– Jūsų minėtos tropinės naktys – tas terminas atrodo labai nesuderinamas su Lietuvos orais. Ar tropinė naktis Lietuvoje yra sąlyginai naujas dalykas?
– Prieš keliasdešimt metų pradėjome kalbėti apie tropines naktis ne kaip apie kažkokį išskirtinį reiškinį. Prieš keliasdešimt metų tai buvo tikrai retas reiškinys, bent jau didžiojoje Lietuvos dalyje.
Nida yra išskirtinė vieta, kur jų būdavo. Bet didžiojoje Lietuvos dalyje tai buvo labai retas reiškinys, o dabar jų turime beveik kiekvienais metais. Pastarąjį dešimtmetį tai tikrai sąlyginai naujas reiškinys, bet jis egzistuoja.
Nida yra išskirtinė vieta, kur tropinių naktų būdavo. Bet didžiojoje Lietuvos dalyje tai buvo labai retas reiškinys, o dabar jų turime beveik kiekvienais metais.
Ir jis tikrai nėra geras reiškinys. Ypač žmonėms, turintiems širdies ligų. Kai naktį temperatūra būstuose neatvėsta, tai gali būti negerai ir sveikatai.
– Šiemet Kalėdos buvo tikrai baltos ir šaltos, galbūt ir Naujieji metai bus visai žiemiški. Žiūrint į pastarąsias kelias dešimtis metų, ar tokios žiemiškos žiemos šventės vis retesnis reiškinys?
– Taip, jau ir dabar žiūrint matome, kad tai vis retesnis reiškinys. Pernai to neturėjome. Baltos šventės yra retėjantis reiškinys. Tai nereiškia, kad tokių Kalėdų nebebus ateityje. Bet jos bus vis rečiau.
Beje, Naujus, ko gero, pasitiksime jau šiek tiek kitaip. Laukiame atodrėkio, tai, ko gero, nebus taip jau žiemiška, kaip per Kalėdas.
– Kokios 2022-ųjų pradžios galime tikėtis? Ar tas sniegas ir šaltukas po Naujųjų metų sugrįš, ar pabus?
– Dabar laukiame atodrėkio, o jeigu žiūrėsime bendrą ateinančių keturių savaičių prognozę, tai, nepaisant atodrėkio, vidutinė minusinė temperatūra dar turėtų pasilaikyti. Bet taip šalta, kaip buvo didžiąją dalį gruodžio, artimiausiu metu neturėtų būti.
