Billas McKibbenas, žurnalo „Rolling Stone“ rugpjūčio numeryje analizuodamas klimato kaitos tendencijas, siūlo atkreipti dėmesį į vos tris skaičius.
Birželį Jungtinėse Valstijose buvo pasiekti ar viršyti 3 215 karščio rekordai. Gegužė šiauriniame pusrutulyje buvo šilčiausia nuo tada, kai pradėti meteorologiniai stebėjimai. Tai buvo 327-as iš eilės mėnuo, kai vidutinė temperatūra Žemėje viršijo XX amžiaus vidurkį. Pastarasis pavasaris buvo šilčiausias JAV, o atotrūkis nuo ankstesnio rekordo buvo toks didelis kaip niekada anksčiau. Tuo tarpu iš Mekos (Saudo Arabija) pranešta apie lietų nepaisant 43 laipsnių kaitros – tai buvo karščiausia liūtis planetos istorijoje.
Nepanašu, kad valstybių lyderiai būtų tai pastebėję. Neseniai Rio de Žaneire minėdami 1992-aisiais vykusio aplinkosaugos susitikimo metines, jie ničnieko nepasiekė/nenusprendė. JAV prezidentas Barackas Obama, priešingai nei tuometis šalies vadovas George'as Bushas, į Braziliją net neskrido. Lygindamas su anuo renginiu, pastarąjį vienas žurnalistas pavadino vaiduokliu.
„Mes pralaimime kovą, beviltiškai ir sparčiai – nes dauguma iš mūsų vis dar neigia pavojų, kuriame atsidūrė žmonija“, – tikina B.McKibbenas, ne vieną dešimtmetį nesėkmingai bandantis sustabdyti pasaulinį atšilimą, o pirmąją savo knygą šia tema išleidęs dar 1989-aisiais.
Kalbant šia tema, pasitelkiami ideologiniai, teologiniai ir ekonominiai argumentai. Bet reikalo rimtumui suvokti esą tereikia šiek tiek matematikos, tikina autorius.
Pirmas skaičius: 2 °C
Kopenhagos klimato konferencija 2009-ųjų gruodį turėjo tapti pasaulinės kovos su klimato pokyčiais kulminacija. Vienas iškiliausių britų klimato ekonomistų seras Nicholas Sternas šį susitikimą pavadino svarbiausiu nuo Antrojo pasaulinio karo. Konferencijos pirmininkė Danijos energetikos ministrė Connie Hedegaardas pareiškė: „Tai yra mano šansas. Jei jį praleisime, prireiks metų, kol sulauksime dar vieno ir geresnio. Jei išvis sulauksime.“
Žinoma, renginyje šansas buvo praleistas. Nei Kinija, nei JAV, kurioms tenka 40 proc. viso atmosferos išmetamo anglies dvideginio, nesutiko su nuolaidomis, todėl konferencijos dalyviai porą savaičių beprasmiškai posėdžiavo, kol paskutinę dieną pasirodė būrys valstybių lyderių. B.Obama pasiūlė įvaizdį išsaugantį Kopenhagos susitarimą, kuris esą nedaugelį apgavo. Šiame savanoriškai pasirašytame dokumente esą niekas nieko neįsipareigojo, ir nors ne viena šalis rodė norą sumažinti dvideginio išmetimus, neatsirado specialaus mechanizmo.
Tiesa, susitarime atsirado vienas svarbus skaičius: formaliai pripažintas „mokslinis požiūris, kad pasaulinė temperatūra neturėtų pakilti daugiau nei 2 laipsniais Celsijaus“, čia pat pažymėta, kad tam būtina stipriai sumažinti išmetimus. Beje, tas skaičius – 2 laipsniai – bene pirmą kartą garsiai nuskambėjo 1995-aisiais klimato konferencijoje, kuriai pirmininkavo tuometė Vokietijos aplinkos ministrė ir dabartinė kanclerė Angela Merkel.
Vidutinė pasaulinė temperatūra tepakilo mažiau nei 0,8 laipsnio, bet tai atnešė kur kas daugiau žalos, nei didžiuma mokslininkų tikėjosi. Antarktidoje nebeliko trečdalio vasaros jūros ledo, vandenynai tapo 30 proc. rūgštesni, o kadangi šiltas vanduo garuoja stipriau nei šaltas, oras virš vandenynų tapo 5 proc. drėgnesnis, taigi padidėjo pragaištingų potvynių grėsmė.
Todėl ne vienas autoritetingas mokslininkas padarė išvadą, kad 2 laipsniai yra pernelyg didelis nuokrypis. Anot iškiliausio planetos klimatologo, NASA mokslininko Jameso Hanseno, tai yra receptas ilgalaikei gamtos katastrofai. Pasiekus šią ribą, kai kurių mažųjų salų, vos iškilusių virš vandenyno, gali tiesiog nebelikti, o Afrikai minėtas Kopenhagos susitarimas yra savižudybės paktas.
Politinis realizmas įveikė mokslinius duomenis, o tas 2 laipsnių tikslas buvo vienintelis dalykas, dėl kurio pasauliui pavyko susitarti. Susitarimą pasirašė 167 šalys, atsakingos už daugiau nei 87 proc. taršos.
Antras skaičius: 565 gigatonos
Mokslininkai prognozuoja, kad iki amžiaus vidurio žmonės į atmosferą išmes 565 gigatonų daugiau anglies dvideginio, bet vis tiek turi pakankamai vilties, kad pavyks neviršyti 2 laipsniais. „Pakankamai“ šiuo atveju reiškia keturis šansus iš penkių – prasčiau nei žaidžiant rusišką ruletę.
Prieš dešimtmetį, kai mokslininkai ėmė skaičiuoti, kiek naftos, anglies ir dujų būtų saugu sudeginti, gimė pasaulinio „taršos biudžeto“ idėja. Temperatūra pakilo 0,8 laipsnio – išnaudota mažiau nei pusė limito. Bet kompiuteriai skaičiuoja, kad net jei visiškai nustotume teršti dabar pat, klimatas atšiltų dar tiek pat, mat išliktų jau išmestų dujų poveikis. Kitaip tariant, esame nuėję du trečdalius kelio.
565 gigatonos apskaičiuotos naudojant vieną pažangiausių kompiuterinės simuliacijos modelių. Šį skaičių patvirtina kiti bandymai. Tarptautinė energijos agentūra gegužę paskelbė, kad pernai anglies dvideginio išmetimai ūgtelėjo 3,2 proc. iki 31,6 gigatonos.
Amerikiečiai pergyveno šiltą žiemą ir vis daugiau elektrinių degina ne anglį, o dujas, taigi atmosferą teršia mažiau, bet juos aplenkusi Kinija išmetė 9,3 proc. daugiau, o atomines elektrines po Fukušimos tragedijos sustabdžiusi Japonija – 2,4 proc. daugiau dvideginio.
Pastangų kuo labiau kliautis atsinaujinančiais ištekliais ir didinti energijos efektyvumą yra, bet jų efektas nedidelis. Įvairios studijos rodo, kad dvideginio išmetimai augs maždaug 3 proc. kasmet. Tokiu būdu 565 gigatonų ribą peržengsime per 16 metų. Fatih Birolo iš Tarptautinės energetikos agentūros žodžiais, tai reiškia vidutinės temperatūros pakilimą 6 laipsniais, kurie planetą paverstų moksline fantastika.
Trečias skaičius: 2 795 gigatonos
Toks kiekis anglies dvideginio išlėks į atmosferą sudeginus dabartinius naftos ir dujų kompanijų bei šalių, kurios elgiasi lyg tokios kompanijos (pvz., Venesuela ir Kuveitas) rezervus. Kitaip tariant, šį iškastinį kurą mes planuojame sudeginti. Vien sudeginus viską, ką turi Rusijos „Lukoil“ bei JAV „ExxonMobil“ – pirmosios naftos ir dujų kompanijų sąrašuose, kiekviena į atmosferą išmestų po daugiau nei 40 gigatonų dvideginio.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad šis skaičius – 2795 gigatonos – yra penkiskart didesnis už aukščiau minėtąjį, 565 gigatonas, kuris, mokslininkų manymu, dar būtų saugus. Jį praėjusią vasarą paskelbė Londono analitikų ir aplinkosaugininkų komanda „Carbon Tracker Initiative“. Tiesa, šis skaičius neatspindi planų eksploatuoti tokius šaltinius, kaip skalūninės dujos ir neapima turimų anglies rezervų, kurie žinomi apytiksliai.
Žinoma, fiziškai ši nafta ir dujos tebeslypi žemės gelmėse, bet ekonomiškai jau viršuje – akcijos išsidalintos, kompanijos skolinasi pinigus šiai žaliavai išgauti, o valstybės projektuoja biudžetus, tikėdamosi įplaukų. Nesunku suprasti, kodėl didžiosios kompanijos aršiai priešinasi taršos apribojimams. Nurodžius uždaryti rezervus, jų vertė nusiristų žemyn.
Skaičiuojama, kad 2 795 gigatonos dvideginio vertos 27 trilijonų dolerių. Vadovaujantis mokslininkų įspėjimais ir 80 proc. žaliavos paliekant po žeme, savo turtą kompanijos tektų sumažinti 20 trilijonų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad aplinkosauginės pastangos apsisaugoti nuo klimato šiltėjimo žlugo. Anglies dvideginio išmetimai toliau kopia į viršų, besivystančių šalių rodikliai prilygsta ar net viršija Vakarų ekonomikų. Net turtingųjų šalių mėginimai sumažinti taršą didelės įtakos neturi. Žmonės teisingai suvokia, kad pavieniai jų veiksmai situacijos nepakeis. Juoba kad, nors didžiuma amerikiečių aiškina taupantys popierių, vos keli procentai įsigijo hibridines mašinas. Kur kas efektyviau būtų suvienyti pastangas politiniame lygmenyje.
