Vilniaus universiteto Klimatologijos ir hidrologijos katedros mokslininkas prof. dr. Gintaras Valiuškevičius sako, kad vienas iš pagrindinių klimato kaitos padarinių – vis dažnėjantys ekstremalūs reiškiniai. Kadangi dėl klimato kaitos žemės temperatūra vis auga, ekstremalių reiškinių svarstyklės svyra į kaitrų ir sausrų pusę, tad vis dažnesnės sausros ateityje – neišvengiamas dalykas.
To pavyzdys – šiųmetė Europos sausra, pasitaikanti kartą per pusę tūkstančio metų. G.Valiuškevičius sako, kad ši sausra – labai rimtas reiškinys, o jos išskirtinumas – ypač didelis apimtas plotas ir globalus mastas.
Ryškūs pokyčiai nuo amžiaus pradžios
Klimatologas G.Valiuškevičius tvirtina, kad Lietuvoje su klimato kaita susijusių reiškinių pradėjo sparčiai daugėti šio amžiaus pradžioje.
„Iki šio šimtmečio juos matydavome kartą per keliasdešimt ar net per kelis šimtus metų. O dabar tai tapo visai įprasta“, – sako G.Valiuškevičius.
Vien šį rugpjūtį buvo sumušti keli karščio rekordai Lietuvoje, dienų dienas temperatūra laikėsi virš 30 laipsnių. Klimatologas sako, kad prieš pusšimtį metų tokios karštos dienos Lietuvoje ištikdavo kas antrą ar kas trečią vasarą, o per sezoną jų būdavo tik viena kita.
„Dabar turime ilgai trunkančius laikotarpius, kai temperatūra žemiau 30 nelabai nori dieną ir kristi. Tai darosi visai įprasta ir tokie laikotarpiai trunka labai ilgai. Matome juos kiekvienus metus, kiekvieną vasarą po daug kartų – nuo kelių iki keliolikos tokių parų, o jos dar susilipdo į vientisą laikotarpį. Tai visa tai liudija, kad būtent klimato ekstremalumas turbūt labiausiai ir yra vertintinas kaip klimato kaitos požymis – visokie mums netikėti reiškiniai“, – sako mokslininkas.
Klimato kaitą taip reiktų ir įsivaizduoti – vienoje vietoje kažko per daug, kitoje – per mažai, – pabrėžia klimatologas.
Daugėja ir lietingų ekstremalių reiškinių: liūtis ar liūčių sukelti poplūdžiai upėse, kurie Lietuvai vasaros metu irgi iki XXI a. visai nebuvo būdingi, dabar pasidarė reiškinys, kuris pasitaiko jau dažniau kaip kartą per 10 metų, sako mokslininkas.
„Klimato kaitą taip reiktų ir įsivaizduoti – vienoje vietoje kažko per daug, kitoje – per mažai“, – pabrėžia klimatologas.
Tradicinio vandens pasiskirstymo nebėra
Didžiausias klimato kaitos poveikis vandeniui – įprasto vandens pasiskirstymo sezoniškumo dingimas, sako G.Valiuškevičius.
Seniau, sako mokslininkas, vandens pasiskirstymas Lietuvoje būdavo sezoniškai ryškiai išskaidytas: žiemą, esant žemoms temperatūroms ar netgi įšalui upės nusekdavo, o krituliai šaltuoju metų laiku būdavo daugiausia kieti – sniegas upių nemaitindavo, todėl upėse žiemą būdavo įprasta fiksuoti nuosėkį.
Įprastai pavasarį prasidėdavo atšilimas ir ryškus potvynis, tačiau jis būdavo trumpas ir pasireikšdavo kovo ir balandžio mėnesiais. Po to – vėl nuosėkis, šįkart vasarinis, kuris pasiekdavo piką liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rudenį įprastai prasidėdavo rudeniniai lietūs ir viskas atsigaudavo.
„Dabar visa šita sistema šiek tiek susijaukė. Pirmiausia dėl šiltų žiemų. Buvo atvejų, kai per visą žiemą Lietuvoje neiškrito sniegas, tai buvo iki tol nematyta“, – sako mokslininkas.
Jis tvirtina, kad kuo toliau, tuo dažniau žiemą krenta daugiau lietaus nei sniego.
Visa sistema šiek tiek susijaukė, – sako mokslininkas.
„Kas gaunasi? Nebėra tradicinio žiemos nuosėkio, kuris formuodavosi dėl įšalo ir sniego. Prognozuojama, kad ateityje daugumoje Lietuvos upių turėsime labai keistą periodą, besitęsiantį nuo rudens pabaigos iki pavasario potvynio pabaigos – ne pavasario potvynį, bet žiemos-pavasario laike ištemptą potvynio bangą“, – sako hidrologas.
Nors toks potvynis neturėtų būti labai pavojingas, anot G.Valiuškevičiaus, jis ypač kenktų žemės ūkiui. Taip pat ekspertas akcentuoja, kad dažnėjantiems ekstremaliems klimato reiškiniams nėra pritaikytos požeminių vamzdynų bei melioracijos sistemos.
Lietuvos unikalumas – požeminis vanduo
Lietuvoje vandens tiekimui naudojamas beveik vien požeminis vanduo, kurio turime apsčiai, todėl net ir sausros atveju vandens tiekimo sutrikimai neturėtų grėsti. Tai – mūsų išskirtinumas.
„Lietuva ir Danija yra bene vienintelės šalys Europos Sąjungoje, kurios didžiąją dalį vandens – virš 90 proc. – tiek į buitinę vandentiekio sistemą, tiek į pramoninį vandentiekį tiekia iš požemių. Visos kitos, mūsų kaimyninės valstybės taip pat, dirbtinai pildo vandenvietes iš paviršinio vandens arba apskritai vandenį ima iš paviršinių vandens telkinių“, – kalbėjo mokslininkas.
Nereikia galvoti, kad galime tą vandenį visur ir visaip naudoti, – sako J.Arustienė.
Kaip portalui 15min sakė Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė, Lietuvoje per parą nepakenkiant savo atsargoms galima sunaudoti 3,72 mln. kubinių metrų požeminio gėlo vandens. Šiuo metu sunaudojame tik apie 12-15 proc. šio kiekio.
Ar galime pritrūkti vandens?
Gėlo vandens, kaip paties ištekliaus, pasaulyje iš esmės nemažėja – gamtinė vandens apykaita nesustoja. Tiesa, dalis dėl taršos gali tapti nenaudojama. „Bet visas vanduo niekur vis tiek nedingsta, pereina į kitą būseną“, – sako R.Radienė.
Didžiausia problema – netolygus šio ištekliaus pasiskirstymas, skatinamas klimato kaitos – sausuose regionuose jo trūks vis labiau.
Kaip portalui 15min sakė LGT Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė Jurga Arustienė, nors Lietuva požeminio vandens turi apsčiai, saugumas neturėtų užliūliuoti.
„Nereikia galvoti, kad galime tą vandenį visur ir visaip naudoti. Be abejo, turi būti atsarga. Nes ir 2019–2020 metais buvo vietovių, kur paviršinio vandens telkiniai išdžiūvo, padžiūvo šuliniai, taip greitai persiorientuoti, ypač žemės ūkiui, buvo kilę problemų“, – sako ji ir primena, kad sausrų periodu dingus kitiems šaltiniams išauga požeminio vandens poreikis ir vartojimas.
„Įsirengti gręžinį užtrunka laiko. Kitiems metams vandenvietė jau gali pasiruošti, žinodama, kad pernai metais poreikis buvo ženkliai didesnis, todėl reikia išsigręžti daugiau gręžinių. Vandenviečių pasiruošimas tokiems ekstremalesniems įvykiams kaip sausra turėtų vykti ir vandenvietės turėtų pagalvoti, kad galbūt verta turėti atsarginių gręžinių, kuriuos galima laikyti konservuotus net nenaudoti, bet esant reikalui juos atidaryti ir naudoti“, – sako R.Radienė.
Sausra gali ištikti ir požeminį vandenį
Specialistės pabrėžia, kad net ir Lietuvoje skirtingose vietovėse sąlygos yra ne vienodos.
„Pavyzdžiui, aukštumų gyventojai praktiškai visada gali jaustis saugūs, nes ten išteklių yra daugiau ir vanduo geresnis. O lygumose yra tokių teritorijų, kur požeminio vandens, vandeningų sluoksnių yra mažiau“, – sako J.Arustienė.
Kaip pažymi LGT specialistės, požeminio vandens klodai susidarė prieš tūkstančius metų. Štai dvejus metus iš eilės ištikusi sausra jų nepaveiktų, tačiau jie nėra visai nepaveikūs klimato pokyčiams.
„Jeigu tai būtų penki iš eilės metai, dešimt metų sausrų – ar tai neatsilieptų mūsų požeminio vandens ištekliams? Šiai dienai pasakyti sunku – ko gero vis tiek po truputį pradėtų atsiliepti, nes labai stipriai kiltų naudojimas“, – sako LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė.
Didžiausias požeminio vandens priešas – tarša. LGT specialistės pabrėžia, kad užteršus požeminį vandenį, jį išvalyti labai sunku, todėl itin svarbu laikytis aplinkosauginių reikalavimų.
„Jeigu sugalvotų kas kažką laidoti nesaugiai žemės gelmėse, tai tokiai šaliai kaip Lietuva, kuri turi daug vandeningų sluoksnių, tai galėtų reikšti savo gero geriamo vandens resursų sunaikinimą“, – sako R.Radienė.
Dalintis vandeniu – ar tai įmanoma?
Švariu, kokybišku ir skaniu požeminiu vandeniu gausi Lietuva tuo išsiskiria Europos žemėlapyje. Ar gali būti, kad agresyvėjant kaitroms ir sausroms šiuo ištekliu teks dalintis? Hidrologo G.Valiuškevičiaus nuomone, tokia galimybė yra.
„Aš tikiuosi netgi dar geresnio varianto – kad mes tuo vandeniu ir paprekiausime, nes jis pas mus yra ir geros kokybės, ir tų išteklių turime daug“, – sako jis.
Sudėtingesnis klausimas – kaip reikėtų eksportuoti didelius kiekius vandens?
„Vargu, ar permesi kažkokiu kanalu, nors galima ir taip daryti, tačiau tai nėra labai ekologiška, šiais laikais nelabai priimtina ir būtų prarandama kokybė“, – samprotauja klimatologas.
„Esu girdėjusi, kad latviai pradeda prekiauti vandeniu – siųsti ledo forma ar kažkokiose talpyklose laivais. Gėlo vandens poreikis yra ir tai tikrai gali turėti kainą“, – sako LGT hidrogeologė R.Radienė.
Kai kurioms šalims jau tenka kovoti su vandens išteklių trūkumu. Kaip sako 15min kalbinti ekspertai, karšto klimato valstybėms, tarp jų ir Europos šalims Ispanijai, Portugalijai, tenka su trūkumu kovoti imantis vandens gėlinimo technologijų – jūros vandenį verčia gėlu, tačiau tačiau tai yra brangus sprendimas.
Sovietmečiu naudota daug daugiau vandens
Kaip portalui 15min sakė hidrogeologijos specialistės, Lietuvoje sovietmečiu buvo suvartojama maždaug 2-3 kartus daugiau vandens. J.Arustienė sako, kad tai lėmė kelios priežastys. Anot jos, pastaraisais dešimtmečiais pasikeitė pramonės technologijos, nebereikia sunaudoti tiek daug vandens, kiek anksčiau. Taip pat sovietmečiu daug vandens nutekėdavo į žemę dėl prastų vamzdžių. Nors ir dabar susidaro vandens nuostolių, tačiau infrastruktūra nuolat tobulinama ir nuostoliai maži.
Taip pat pasikeitė ir požiūris į vandenį kaip išteklių, vanduo tapo labiau apmokestintas ir susiformavo suvokimas, kad vanduo kainuoja.
LGT specialistės akcentuoja, kad svarbu vandenį vartoti tvariai ir raconaliai.
„Esmė yra nebūti įsikibus tų technologijų, kurios reikalauja didelio vandens kiekio. Galima pritaikyti ir neskatinti tokio didelio vandens kiekio naudojimo“, – sako J.Arustienė ir kaip pavyzdį mini žemdirbystėje naudojamas irigacines sistemas, kurias pasitelkus kiekvienas augalas gauna tik būtiną vandens kiekį.
„Dykumose būna tokių atvejų, kad atranda naują požeminio vandens šaltinį – po dykumomis yra palaidoto praktiškai tinkamo gėrimui vandens – ir pradeda auginti kultūras, kurioms reikia daug saulės, bet ir daug vandens. O šis vanduo praktiškai neatsinaujina, tad jį visą sunaudoja kultūrų auginimui. Tai – prasto auginimo pavyzdys. Galima auginti, bet turi atsirinkti, ką ir kur auginti“, – sako specialistė.
Kadangi vasaromis vis dažniau neramins ir gausūs potvyniai, technologijas galima pasitelkti šių įvykių metu susidariusiam pertekliniam vandeniui kaupti, o alinant vasaros kaitroms jį panaudoti, pavyzdžiui, augalų laistymui.
R.Radienė taip pat akcentuoja, kad išvengti vandens krizių padėtų apželdinimo sprendimai.
„Apželdinti plotai leistų sulaikyti vandenį, kad jis taip greitai nenugaruotų, nenutekėtų, kad jis galėtų palaipsniui gertis į žemę“, – sako specialistė.