Dabar, po Velykų, gandrai jau turėtų būti visi sugrįžę, pradėję savo didžiuosius darbus ir rūpesčius. Daugelyje lizdų taip yra, bet ne visur. Iš visos Lietuvos sulaukiame daugybės skambučių, klausimų: kur pradingo gandrai, kodėl negrįžta. Arba – kodėl sugrįžo tik vienas, o antrojo vis nėra?
Iš tikro, balandžio antroje pusėje prasideda baltųjų gandrų veisimosi sezonas, iki to laiko jie turi būti susirinkę. Kas nutiks lizduose, kurie taip ir liks neužimti? Arba, nesusirinks „pilna“ pora?
Paprastai gegužės gale gandrai jau peri – tą suprantame iš prieraišaus jų tupėjimo lizde. Šis metas yra pats geriausias poroms, kurių lizduose jaunikliai turėtų išaugti „laiku“ – taigi, pakilti skristi liepos gale. Tie, kas suvėluos, užtruks iki rugpjūčio, savo jaunikliams lems sudėtingą likimą. Na, o kas lizde tūpinėja po vieną?...
Iš tikro, nemažai mūsų gandrų žūsta pakeliui, ir tos žūtys būna sukeltos ne gamtos ar stichijų. Dažniausiai juos medžioja, naikina žmonės, kuriems trejetą kilogramų sveriantis paukštis yra visai neblogas mėsos gabalas. Matyt, mes niekada nesuprasime tokių medžiotojų, kaip ir tų, kurie pavasarį perimvietėse medžioja antis ar žąsis. Ne visada medžiojama, kaip sako, tik iš bado. Daug ką lemia tradicijos, o jos neša ne tik gėrį.
Nemažai gandrų žiemavietėse žūsta, kai cheminiais preparatais naikinami skėriai. Gandrams jie yra potencialus lesalas, jie seka skėrių debesis ir apsinuodija jau „apdorotais“ vabzdžiais. Taigi, pavasarį dalies jų nesulaukiame. Lizde vienas likęs paukštis ilgai jį saugo, po to palieka – tokie vienišiai susiburia į pulkelius ir klajoja visą vasarą. Tiesa, neretai tame pulkelyje įvyksta „piršlybos“ ir nauja, tik labai vėlai susidariusi pora atskrenda į lizdą. Ji taiso jį, tvarko, bet perėti nesiryžta; pagaliau, jų fiziologinio aktyvumo ciklas baigėsi, jie daugintis jau negali.
Lietuvoje yra apie 20 000 baltųjų gandrų lizdų. Kasmet peri apie 19-20 tūkstančių porų, kurios išveda apie 40 tūkstančių jauniklių. Kol kas nežinome, kaip bus šiemet. Pavasario vidurys gandrų pasaulyje nėra labai džiugus. Arba – jis toks atrodo mums. Kaip jaučiasi gandrai, pamatysime gegužės gale, kai pro lizdų kraštus galvas pradės kilsčioti šių metų jaunikliai.
