Dar viena naujiena – išeinantis sausis gali didžiuotis beveik pusantros valandos ilgesne diena, o tai yra ne tik pastebima, bet ir matoma. Šviesa gamtoje yra visko pradžia. O jeigu dienos šviesa skaidrinama saulės spindulių, poveikis būna dar didesnis.
Skeptikas galėtų sakyti, kad taip buvo ir pernai, ir visada, todėl džiūgauti tiesiog nėra ko. Tačiau leiskite paprieštarauti – juk mes ir skiriamės nuo visos gamtos, nes mokame džiaugtis kasdieniškais dalykais – nauju sniegu, o paskui – jo tirpimu, paprastu paukščio klegėjimu, kuriame gebame išgirsti pavasariui skirtą gaidą. Mes daug kuo džiaugiamės...
Jau visą mėnesį garsinasi didžiosios zylės. Dabar prie jų prisijungs kiti čia žiemojantys sparnuočiai – visų pirma mėlynoji zylė, kurios svirpimas nėra įmantrus, bet labai garsus, melodingas. Jo su niekuo nesupainiosi...
Taip pat optimistiškai suokia šiaurinė pilkoji zylė ir net žvirbliai mūsų kiemuose kai kada čirška taip smagiai, kad net kojos ima aukščiau kilti. Jei smagu jiems, kodėl turi būti nesmagu mums?
Vasaris, žinoma, dabar kasdien dovanos ką nors nauja. Tačiau gamtoje niekas neatsiranda šiaip sau. Štai ir paukščiai – gyvena čia pat, skraidžioja, o vieną dieną ima ir pragysta. Jie net patys nemokėtų, nežinotų, kaip pasakyti ir paaiškinti, kodėl taip daro. Fiziologijos pokyčiai yra viso organizmo gyvenimo ir net, sakytume, jausmų dirigentai. Taigi visai neapčiuopiami dalykai tvarko gyvūno gyvenimą, o jis paklūsta jiems.
Negalime šio poveikio neigti ir mes – jis yra. Tačiau mes tik geriau mokame tvardyti savo jausmus, kai ką patys suplanuojame. O šiaip esame tokie patys gamtos vaikai, tik naminiai... Mūsų pasaulis daug sudėtingesnis, o tai mums trukdo suprasti kitus. Pasiteisindami sakome, kad esame labai nutolę nuo gamtos. Tačiau iš tikrųjų esame ne taip toli, kaip mums kartais atrodo.
Tikrai – mes daug ką matome, jaučiame. Mums kyla klausimų. O tai ir yra įrodymas, kad niekas nepraslydo pro akis, kad užkliuvo, liko.
Žiema nieko naujo neatnešė, tačiau ledas tebėra. Ir nors dažno meškeriotojo svajonė patekti ant Kuršių marių ledo, kur taip skaniai kvepia stintos, daugelis renkasi tradicinę žvejybą ant savo ežero.
Lietuva yra didelė ir mūsų šalies ežerai gali labai skirtis, todėl prisiminkite perspėjimus ir ant ledo eikite tik turėdami smaigus, o jei lankotės visai jums nepažįstamoje vietoje, nesijauskite labai drąsiai – verčiau pasikalbėkite su vietiniais ir sužinokite, kur čia povandeninės srovės srūva, šaltiniai veržiasi ir į ledą šiltu vandeniu muša.
O tiems, kurie nežino apie tokius dalykus, galime pasakyti visai atvirai – Rytų Lietuvoje ežerai, tiesa, ir čia ne visi, yra su patikimu ledu, o štai vakaruose negausūs ežerai ir tvenkiniai yra nei šiokie, nei tokie. Ant daugelio jų ledo lipti nerekomenduojame.
Tačiau nieko keisto – juk ir sniego danga pasiskirsčiusi labai nevienodai. Beje, sniegas ir ledas yra vienas nuo kito nepriklausomi. Antai sniego labai daug Pietų Lietuvoje, apie Druskininkus. Šiek tiek mažiau – Rytų ir Šiaurės Lietuvoje, o Suvalkijoje ir prie jūros jo tik lopeliai belikę. Tiesa, pačiame Suvalkijos pakraštyje, prie Vištyčio, taigi – Suvalkų aukštumoje, sniego daug. Kaip sako gamtininkas Albinas Šala, čia jis gulės mažiausiai dar dvi savaites.
Jeigu kas nors šią žiemą svajoja paslidinėti, tikriausiai šių mūsų žodžių nepraleido pro ausis. Ne visur galime šliuožti slidėmis, eiti, nors tam būtų ir tinkamiausios gamtinės sąlygos. Valstybiniuose rezervatuose lankytis uždrausta – čia gamta palikta sau pačiai.
