Jau sekmadienį gurėdami ledo luitai slinko į Kuršių marių krantus – paprastai tokie vaizdai regimi tik pavasarį. Kai kurie žvejai taip ir negalėjo susitaikyti su tokia netektimi, tad ropojo eižėjančiu ledu, rizikuodami juos gelbėjo gelbėtojai.
Lede properšos banguoja ir Žuvinte, o jose baltuoja gulbės, taškosi antys. To reikia laukti ir kituose ežeruose. Todėl žvejai turi mąstyti apie save ir savo šeimas. Tokia lyg paprasta įžanga į vasarį.
Šis vasaris paženklintas švenčių ženklais. Po poros savaičių švęsime Užgavėnes – kaip reta ankstyvas. Po jų – mūsų valstybės 100-metis. O paskui bus jau pavasaris – vasario 24-oji yra Vieversio diena.
Vasaris, visada žinotas kaip pūgų mėnuo, garsėja savo audringu charakteriu. Žinoma, pūgai reikia medžiagos – sniego, kurį viesulai gali sukti, nešti. Ar dar regėsime ką panašaus?
Žadama šiek tiek šaltuko, sniego. Taigi galima tikėtis ir pūgos. Tačiau labiausiai tokių gamtos dovanų laukia slidininkai, žvejai.
Jei prisiminsime, kad gamta visa tai daro ne mums, o sau, ieškosime atsakymo – kaip žiemiškus ir pavasariškus reiškinius sutinka gamtos vaikai.
Orų staigūs kitimai ypač veikia lesykloje besilankančius paukščius. Atšilus daugelis jų randa natūralaus, tikro lesalo. Mums ši žinia turi būti žinoma, bet paukščių nebelesinti negalima. Jie bet kurią akimirką gali būti priversti vėl pasinaudoti mūsų pagalba.
Prieš keletą dienų skambino mano draugas iš miško ir džiaugėsi matęs baltąjį kiškį. Sniegelio nebuvo, tad žvėrelis iš toli buvo matomas.
Jam pačiam, atrodo, tai nepatogumų nekėlė – girioje nedaug plėšrūnų, galinčių medžioti kiškius. O tie, kurie gali tą padaryti, visai nežiūri į kailiuko spalvą. Kad ir lūšis, kuri puikiai girdi, užuodžia savo grobį ir tyko jo ilgai.
Jei kiškis atstraksės per dešimtį metrų, lūšies medžioklė tikriausiai bus sėkminga. Tačiau jei atstumas bus didesnis, kiškis spurtuos ir mėtys pėdas, o lūšis, iš karto jo nenutvėrusi, ilgiau nepersekios. Štai kodėl baltas kiškio kailis nebūtinai yra jo gyvenimo sėkmės garantas.
Kartais galima pagalvoti, kad kailio spalva, kintanti kiekvieną sezoną, svarbesnė norint išvengti žmogaus akių nei plėšrūnų žvilgsnio, nes gamtoje rega nėra svarbiausias pagalbininkas medžiojant ar išvengiant medžiotojo.
Laukuose prie Žuvinto gagena žąsys. Ar jos sugrįžo, ar nebuvo išskridusios? Ko gero, galimi abu atsakymai. Tačiau dabar jau aišku, kad jos iki pavasario nesitrauks.
Taigi vasarį pradedame tokiais ženklais ir tokiomis mintimis – nei žiemiškomis, nei pavasariškomis. Gal ir gerai, kad gamta mums leidžia pasirinkti.
