Toks plonas ledas kelia liūdesį žvejams, kurie, ko gero, nuo Joninių jau sapnuoja poledinę žūklę. Nors prognozuojami iki 15 ar net 17 laipsnių siekiantys šalčiai, tačiau pasikliauti tik savo noru negalima – pirmasis ledas yra labai klastingas, lengvai lūžtantis.
Pirmasis ledas yra labai klastingas, lengvai lūžtantis.
Be to – mes nežinome, kokios srovės, šaltiniai sukasi po ledu, vadinasi – negalime įminti, kur jis yra plonesnis ir nesaugus. Visada geriausia mokytis iš gyvūnų, kad ir stirnų, elnių, šernų, kurie ant šviežio ledo niekada nelipa.
Maža to – net lapė atsargiai keliauja snieguotu pakraščiu ir ant ledo išbėga tik ten, kur jis tikrai patikimas. Jeigu mylime savo artimus, pažįstamus žmones, būtinai neleiskime jiems rizikuoti – jų žuvys niekur nedings; visi žinome, kad pirmasis ledas kasmet pareikalauja bent keleto žvejų gyvybių.
Laukuose kokios nors bendros sniego sluoksnio formulės neišvesi – arime ar želmenyse jo mažiau, dirvone jis prasmego tarp žolių. Gal todėl laukuose taip gerai jaučiasi stirnos ir kurapkos.
Dabar stebėtas pulkelis, kuriame yra 8 kurapkos, vargu ar toks išliks iki pavasario. Lauko pakelėj, ant varnalėšų krūmų sutupia pulkas dagilių, o kartu su jais – žaliukės, startos. Vasarą visi šie paukščiai jauniklius maitina tik vabzdžiais, gi dabar jų vienintelis lesalas – augalų sėklos. Jų gvildenimui, lukštenimui ir traiškymui skirti stiprūs šių paukščių snapai.Tiesa – iškritus sniegui kurapkos staiga atsidūrė nepatogioje situacijoje: aplink balta, o jos pilkos, iš toli matomos. Ten, kur žemės savininkai patingėjo pasodinti lauko apsauginių želdinių, kurapkos rizikuoja nuo ryto iki vakaro, nes jų tyko vištvanagis, bet kada gali nutverti paprastasis suopis ar iš šiaurės pas mus žiemoti atskridęs tūbuotasis suopis.
Miškuose sniego yra lyg ir daugiau. Neapsigaukite – taip tik atrodo, nes jis pakibęs ant žolių, samanų, uogienojų, baltuoja ant šakų šakelių. Nuo pirmojo snygio praėjo šiek tiek laiko, tad žvėrių pėdos jau išrašė takelius, kelius.
Kol kas sniegas žvėrims nieko nereiškia, tad jie turi iki valios maisto. Net šernai paraistėje snukiais lengvai varto neįšalusią ar paviršiuje nežymiai sustingdytą žemę. Ramiai sau taukši genelis, purpsi po šakas zylės, per sniegą nubėga jerubių porelė. Prie skruzdėlyno sniegą snapu žarsto kėkštas – ko gero, čia kažkur jis paslėpė giles ar riešutus, ir dabar bando juos surasti.
Kol kas sniegas žvėrims nieko nereiškia, tad jie turi iki valios maisto.
Gyviausi – girios upeliukai. Tik patvenktose vietose jie užtraukti plonu ledeliu, kitur sravūs ir greiti. Juose mirga žuvelės, dugnu keliauja moliuskai. Ant šakelės virš srovės lūkuriuoja tulžiukas – reto gražumo ir ryškumo paukštis, kurio spalvos net vasarą rėžia akį. Dabar jis atrodo lyg ne šios žemės paukštis.
Tulžys mato ne tik srovės verpete nėrusią žuvelę – jis pastebi ir žmogų. Jam negaliu paaiškinti, kad nieko blogo nelinkiu, kad norėčiau tik nufotografuoti. Kur tau – jis čaižiai spygteli ir nuskuba kažkur tolyn.
Graži ta vėlyva žiemos pradžia. Tik kiek ji truks? Gali būti, kad neilgai. Todėl radę nors mažiausią valandėlę (o metų šventės tokių tikrai padovanos) skubėkime į laukus, miškus, prie upelių. Tik ant ledo neikime patys ir kitų neleiskime!
