Kad orai yra švelnūs, liudija drugiai žiemsprindžiai, kiekvieną vakarą plazdantys prie mūsų langų. Jie atrodo tokie lengvi, tokie gležni, tačiau juos matome ir matysime net tada, kai iš dangaus pradės kristi šlapios snaigės.
Gamtos vaikai yra daug ištvermingesni, nei mes galvojame. Rudens švelnų charakterį taip pat liudija žoliniai augalai, vis dar žaliuojantys ir žydintys. Gali būti, kad daugelis kiaulpienių, žliūgių, snapučių žiedų dar sykį atsivėrė tik dabar. Tie, kur žydėjo ankstų rudenį, jau užgeso.
Mes turime būti realistai, todėl, laukiame žiemos ar ne, roges, kaip sako, reikėtų pasiruošti, ir šiltesnius kailinius taip pat.
Rudens charakteris išliks toks, kokį ir prognozavome. Tiesą sakant, daugelio augalų ir gyvūnų stebėjimas, taip pat – pernykščių, užpernykščių procesų gretinimas gali padėti prognozuoti, bet ne spėti metų laikų charakterį. Ne visada tą reikia daryti, ypač tada, kai kas nors užsigeidžia neįmanomo. Viskam yra savo laikas. Mes turime būti realistai, todėl, laukiame žiemos ar ne, roges, kaip sako, reikėtų pasiruošti, ir šiltesnius kailinius taip pat.
Kad su gamta nedera juokauti, sako pati gamta, ypač jos vaikai. Vieni išskrido, kiti sumigo ilgu miegu, dar kiti pakeitė savo kailius. Dabar jie ne tik šilti, bet ir pilkšvi, priderinti prie rudeniškos aplinkos.
Mūsų vandenyse liko tik tie paukščiai, kurie čia pasiryžę žiemoti, – gulbės, antys, laukiai. Jei žiema ims kloti ledą, paukščiai trauksis į likusius laisvus vandenis, kol galiausiai visi susirinks Nemune, prie Kauno elektrinės. Ar jie negalėtų skristi toliau, į tikrąsias žiemovietes? Žinoma, galėtų. Tačiau šiltųjų žiemų ciklas juos nuo to sulaiko. Kas žino, o gal bus galima pavasario sulaukti ir čia, gimtinėje?
Kai kur dar laikosi baltakaktės ir želmeninės žąsys. Jos išskris bet kada, galbūt tik sužvilgus ledeliui. Spalio gale pasirodė iš šiaurės skrendantys svirbelių pulkai, tūbuotieji suopiai, net vandeniniai strazdai, tačiau atrodo, kad šiemet šių paukščių antplūdžio nebus. Vadinasi, ten, toli šiaurėje, jų gimtinėse, buvo ne patys sėkmingiausi metai.
Visos šios rūšys už savo būklę ir išlikimą yra atsakingos pačios – joms niekas negali padėti. Pagaliau paukščiai tiesiog nežinotų ir nesuprastų, kaip priimti bet kokią globą. Taigi jiems reikia išlikti, išgyventi. O mums lieka laukti, kad kada nors, gal po metų, gal po trejų, jų bus kur kas daugiau.
