Šalies ministro pirmininko Vladimiro Putino nuotykis Gruzijoje sukėlė tarptautinį šoką ir baimę. Tačiau Rusija visada buvo puiki mitų kūrėja – pradedant Potiomkino kaimais 18 amžiuje ir baigiant didžiulės baimės, esą sovietai užkariaus visą pasaulį, kurstymu 20 amžiuje. „Newsweek“ apžvalgininkas Denis MacShane'as pateikia dešimt didžiausių mitų apie Rusiją šiandien.
Pirmas mitas: didžiausias įsiveržimo į Gruzijos teritoriją laimėtojas – V.Putinas
Taip, V.Putinas parodė, kas valdo Rusiją, o šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas liko nuošalyje. Taip, V.Putinas vienbalsiai laimėjo abiejų šalies parlamento rūmų paramą invazijai į Gruziją. Tačiau V.Putinas taip pat suvienijo prieš kelerius metus George'o W.Busho suskaldytą Europą. 2003 metais radikaliai išsiskyrė Europos Tarybos narių nuomonė dėl paramos Jungtinėms Amerikos Valstijoms Irako kare. Tačiau 2008-aisiais Europos lyderiai vieningai palaikė Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Davido Milibando suformuotą griežtą politikos liniją Rusijos atžvilgiu. V.Putinui nepavyko sulaukti paramos net iš kadaise buvusios sąjungininkės Kinijos. Pekinas su pasibaisėjimu stebėjo Rusijos veiksmus Gruzijoje.
Antras mitas: atsinaujino Šaltasis karas
Po 1945-ųjų pasaulis pasidalino į du frontus, kiekvieno pagrindu susiformavo skirtinga ideologinė sistema. Kitaip nei praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjęs Šaltasis karas, Gruzijos konfliktas – karas, neturintis jokio ideologinio pagrindo ir vykstantis kapitalistinėje sistemoje. Gruzija nusprendė tapti transatlantinio kapitalizmo „filialu“, Pietų Osetija tapo pūliuojančia korumpuoto mafijos-kariuomenės kapitalizmo žaizda. Savo ruožtu Rusija pasirinko nacionalistinę, valstybės kontroliuojamo kapitalizmo formą, tinkančią V.Putino kartos buvusiems KGB funkcionieriams.
Trečiasis mitas: Rusija žeminama nuo 1989 metų
Tiesą pasakius, nė su vienu kitu Vakarų demokratijos priešininku niekada nebuvo taip maloniai elgiamasi kaip su Rusija. Rusija buvo pakviesta prisijungti prie Didžiojo septyneto (G7) – galingųjų pasaulio valstybių. Europos Taryba plačiai atvėrė duris Maskvai nepaisydama Dūmos atsisakymo pripažinti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Visi Europos miestai maloniai pasitinka rusus. Investicijos ilgą laiką plūdo į Rusiją. G.W.Bushas, Tony Blairas ir Gerhardas Schröderis karštai sveikino V.Putiną šiam tapus Rusijos prezidentu 2001-aisiais. Daugelį metų Vakarų demokratinių valstybių lyderiai sutiko užsimerkti ir „nepastebėti“ liūdnos Rusijos žurnalistų žūčių statistikos ir karo nusikaltimų Čečėnijoje.
Ketvirtasis mitas: Vakarai atsisako bendrauti su Rusija kaip su lygiaverte partnere
Greičiau yra atvirkščiai: Rusija nesugeba elgtis su kitomis Europos valstybėmis kaip su sau lygiomis. Valdant V.Putinui, vis nesibaigdavo žodiniai, diplomatiniai, kibernetiniai ir kitokie ginčai su Rusijos kaimynais. Šie ginčai rodė, kad Rusija, kurios ekonomika silpnesnė už Meksikos ar Pietų Korėjos, neišmoko svarbiausios pamokos iš Europos Sąjungos: visos vasltybės, nesvarbu, kokios nemalonios jos yra, privalo būti gerbiamos. Rusija atsisako suteikti Lenkijai, Gruzijai ar Estijai lygybę, tačiau šios lygybės reikalauja sau iš kitų valstybių.
Penktasis mitas: Vakarai siekė apsupti Rusiją
Ar galima apsupti valstybę, nusidriekusią nuo Europos iki Japonijos ir Kinijos? Rusija yra vienintelė šalis, kuriai leista dislokuoti antibalistines raketas aplink savo sostinę. Lenkija ir Baltijos valstybės gali nemėgti Rusijos, tačiau tikrai neketina į ją įsiveržti. Rusijos parlamento nariai dalyvauja NATO Parlamentinėje Asamblėjoje. Rusijos generolai turi stebėtojų teises NATO štabe Briuselyje. Ukrainos ir Gruzijos laukia ilgas kelias, kol jos galės tapti NATO ar Europos Sąjungos narėmis. Tačiau kieno valioje nuspręsti, kad suvereni valstybė negali savarankiškai nutarti, kokių organizacijų nare ji nori tapti?
Šeštasis mitas: Pietų Osetija – tas pats kaip Kosovas
Kosovo gyventojai siekė lygiai tokių pačių teisių kaip ir kitos tautos buvusioje Jugoslavijos respublikoje. Nepaisant Slobodano Miloševičiaus islamafobijos represijų, jie taikiai sukūrė pilietinę visuomenę ir išsikovojo laisvę nuo Belgrado po to, kai serbų genocido žiaurumas 1999 privertė įsikišti NATO. Rusija reikalavo Juodkalnijos nepriklausomybės, kuri dabar pripumpuota Rusijos pinigų ir oligarchų, tačiau atsisakė pritarti Europos Sąjungos remtam Ahtisaario planui, numačiusiam Kosovo nepriklausomybę. Todėl mintis, esą Rusija nebūtų kišusis į Gruzijos konfliktą su separatistiniu Pietų Osetijos regionu, jei Kosovo nepriklausomybės paskelbimas būtų atidėtas, daugelio politikos apžvalgininkų traktuojama kaip niekinė.
Septintas mitas: naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas bus nuolaidesnis Rusijai
Respublikonų kandidatas į prezidentus senatorius Johnas McCainas yra pasakęs, kad, kai žvelgia į V.Putino akis, mato tris raides „KGB“. Demokratų kandidatas į viceprezidentus senatorius Joe Bidenas yra artimas Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio draugas ir „vanagas“ užsienio politikos atžvilgiu. Todėl nesvarbu, ar J.McCainas laimės JAV prezidento rinkimus, ar demokratas Barackas Obama, Jungtinių Amerikos Valstijų politika Rusijos atžvilgiu nepasikeis.
Aštuntas mitas: Europa susiskaldžiusi
Stebinantis Europos Sąjungos Tarybos veiksmas buvo jos vieninga pozicija įšaldyti pokalbius dėl strateginės partnerystės su Rusija. Tiek politinės kairės, tiek politinės dešinės atstovai Europoje griežtai įvertino Rusijos agresiją Gruzijos atžvilgiu. Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, kadaise buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų politinės dešinės numylėtinis, buvo bene vienintelis V.Putino šalininkas. Tačiau S.Berlusconi neturi didelės įtakos Europos Sąjungos politikai. Tuo tarpu kitos svarbios Europos Sąjungos valstybės – stabilios ir neutralios Švedija ir Suomija – garsiai išreiškė savo susirūpinimą dėl Rusijos agresijos. Savo ruožtu Didžiosios Britanijos atstovas D.Milibandas tapo Europos Sąjungos ruporu, skelbusiu vieningą šios struktūros nusistatymą prieš Rusijos veiksmus.
Devintas mitas: Europa nieko negali padaryti
Netiesa, Europa tikrai gali kai ką padaryti. Europos Tarybos narės jau paprašė Rusijos narystės suspendavimo šioje institucijoje. V.Putinui atsisakius išvesti savo pajėgas ir pabaigti de facto Gruzijos dalies aneksiją, Europos G7 narės galėtų sustabdyti Rusijos narystę ir čia. Taip pat iškelti abejones dėl Rusijos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Europos Sąjunga galėtų ir aktyviau imtis veiksmų pačioje Gruzijos teritorijoje. Priimdama Turkiją į Europos Sąjungą ir pradėjusi narystės konsultacijas su Ukraina, Europos Sąjunga Juodosios jūros regioną galėtų paversti demokratine Europos jūra.
Dešimtas mitas: Rusija kontroliuoja Europos energiją
Iki tam tikro taško. Naftos ar dujų tiekimo nutraukimas prilygtų branduolinio ginklo panaudojimui. Šio žingsnio nesiryžo žengti net arabų valstybės, nepaisant jų didžiulės neapykantos Izraeliui. Rusija savo politikos formuotojų pagalba nuolat siunčia panikos bangas dėl Europos energijos tinklo. Tačiau tokiais veiksmais Maskva tik paskatino Europos Sąjungą dar labiau susivienyti užsienio politikos ir energijos išteklių atžvilgiu.
Iš tiesų Europa gali išlikti rami ir susivienijusi bei daug žalos gali būti atitaisyta. Rusija norėtų atskirti Europos Sąjungą nuo Jungtinių Valstijų, o ir pačios Europos Sąjungos valstybes suskaldyti tarpusavyje paverčiant jas konkuruojančiomis šalimis. Pašonėje Maskva turi gaują naudingų kvailių, pasiryžusių pateisinti Rusijos politiką vien tik dėl neapykantos JAV. Tačiau dabar vyksta kova dėl Europos ateities. V.Putinas veda Rusiją į akligatvį. Jeigu Europa sugebės perprasti jo gąsdinimus ir jų neišsigąsti, greitai V.Putinas taps nuogesniu karaliumi.
