Gruodžio 11 d. šimtai lenkų, D.Tusko šalininkų, susirinko Varšuvos kino teatruose su popkornais žiūrėti neįprasto „specialaus seanso“. Taip jie džiaugsmingai „palydėjo“ aštuonerius metus trukusį konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) valdymą. Didžiuosiuose ekranuose buvo transliuojama Lenkijos parlamento sesija, per kurią dabartinis ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, PiS atstovas, kaip ir buvo galima nuspėti, nesurinko pakankamai balsų balsavimui dėl pasitikėjimo jo vyriausybe, ir tai atvėrė kelią D.Tusko premjeravimui ir naujam ministrų kabinetui. Pirmadienį parlamentas paskyrė D.Tuską premjeru, o antradienį tvirtina jo vyriausybės sudėtį.
Spalio 15 d. pasibaigus parlamento rinkimams, D.Tusko partija „Pilietinė platforma“ formaliai pralaimėjo PiS ir liko antra, tačiau tai prilygo pergalei. „Pilietinė platforma“ gavo pakankamai balsų, kad kartu su trimis kitomis opozicinėmis partijomis sudarytų vyriausybinę koaliciją ir paskirtų D.Tuską ministru pirmininku.
D.Tuskas jau buvo Lenkijos ministras pirmininkas 2007-2014 m., tačiau jo antrasis „atėjimas“ į šį postą įvyko labai svarbiu metu.
D.Tuskas jau buvo Lenkijos ministras pirmininkas 2007-2014 m., tačiau jo antrasis „atėjimas“ į šį postą įvyko labai svarbiu metu. Briuselis tikisi, kad šis politikas sugrąžins Lenkiją prie glaudaus bendradarbiavimo su ES ir nutolins nuo pastarųjų metų nesutarimų dėl antidemokratinių reformų ir PiS vyriausybės autoritarizmo.
Per aštuonerius metus valdančioji partija Lenkijos visuomeninę televiziją pavertė propagandos įrankiu, kiek įmanoma apribojo teisę į abortus ir demonizavo LGBT+ bendruomenę, migrantus ir pabėgėlius. Be to, dėl Varšuvos ginčų su Briuseliu dėl teisinės valstybės principų buvo įšaldyta dešimtys milijardų eurų Lenkijai skirto europinio finansavimo. Ypač tai lėmė skandalinga teismų reforma, pagal kurią Nacionalinės teisingumo tarybos sudėties skyrimas priklausė nuo parlamentinės daugumos sprendimų. D.Tuskas jau pažadėjo prodemokratinius pokyčius visose šiose srityse.
Tikimasi, kad D. Tuskas taip pat bandys išspręsti pastaruoju metu susikaupusias problemas Kyjivo ir Varšuvos santykiuose, palaikys idėją priimti Ukrainą į ES ir sustiprins proeuropietiškų vyriausybių stovyklą, oponuojančią dešiniųjų nacionalistų kabinetams Slovakijoje, Vengrijoje, o dabar tikriausiai ir Nyderlanduose.
„New Voice“ primena 10 faktų, kuriuos verta žinoti apie 66 metų Donaldą Tuską, ir kodėl į jį dabar dedama tiek daug vilčių.
1. „Niekas gyvenime ir istorijoje nėra paprasta“: kodėl D.Tuskas save vadina kašubu, lenku ir europiečiu vienu metu
D.Tuskas gimė 1957 m. Gdanske, dideliame uostamiestyje, kuriame septintajame dešimtmetyje išaugo antikomunistinis profsąjungų judėjimas „Solidarumas“, ilgainiui pakeitęs Lenkijos istoriją.
Daugelyje interviu jis ne kartą pabrėžė savo miesto ir šeimos patirties įtaką – politikas visada primena, kad yra kilęs iš kašubų šeimos. Ši vakarų slavų etninė mažuma, kurios atstovai gyvena daugiausia šiaurės vakarų Lenkijoje, turi savo kalbą ir daugiau kaip tūkstančio metų istoriją. Todėl D.Tuskas nori save vadinti lenku, kašubu ir europiečiu vienu metu.
„Gdanskas buvo tipiškas pasienio miestas. Čia buvo galima pamatyti daugybę sienų tarp etninių grupių. Kai buvau vaikas, aplink mano namus buvo tiek daug kapinių: musulmonų, žydų, vokiečių, lenkų, stačiatikių“, – prisiminė jis interviu „Financial Times“. Savo šeimoje jis girdėjo pasakojimų apie abu senelius, kurie po nacių invazijos į Lenkiją 1939 m. buvo išsiųsti į darbo stovyklas, ir apie giminaičius, žuvusius pabėgėlių laivuose, kuriuos nuskandino povandeniniai laivai.
„Jei augi daugiakultūrėje ar daugiakalbėje šeimoje, jei jauti Gdansko istoriją ir visą savo protėvių istoriją... Pamenu, net būdamas 12 metų pajutau, kad gyvenime ir istorijoje nieko nėra paprasto. Net būdamas vaikas buvau „neatsparus“ bet kokiems supaprastinimams. O būdamas suaugęs, kaip politikas, supratau, kad geriausia būti atspariam bet kokiai ortodoksijai, ideologijai ir, svarbiausia, nacionalizmui“, – pabrėžė D.Tuskas.
2. Politiniam kaliniui „pasisekė“: metai paramos antikomunistiniams judėjimams ir areštų dienos
Kai 1970 m. Gdanske, smarkiai pakilus maisto kainoms, kilo pirmieji masiniai protestai – nepasitenkinimas, vėliau virtęs politiniu judėjimu, – D.Tuskui buvo 13 metų. Jis prisimena, kokį įspūdį jam tada padarė smurtinis protestų malšinimas „tiesiog po mūsų namų langais“.
„Viską mačiau [...] Prisimenu kiekvieną valandą“, – prisiminė D. Tuskas 2014 m. interviu „Financial Times“. – „Mačiau, kaip policija šaudė žmones, mačiau, kaip kareiviai šaudė žmones. Labai gerai prisimenu tą jausmą: nebuvo jokių abejonių, kas yra tiesos pusėje, o kas – blogojoje. Nuo tos akimirkos žinojau, kad beveik visada teisūs yra tie, kurie nukenčia. O žmonės, kurie muša, yra neteisūs. Tuo metu tai buvo labai akivaizdu“.
Jis taip pat prisipažino, kad jo paauglystė komunistinėje Lenkijoje buvo blogiausia net ne dėl teroro ir skurdo, o dėl monotonijos ir vilties, kad kažkas pasikeis, nebuvimo. „Išardyti šią monotoniją buvo pagunda“, – sakė D.Tuskas apie vieną iš motyvų, paskatinusių jį vėliau rinktis politinę veiklą tuo metu, kai Lenkija bandė išsivaduoti iš sovietų nelaisvės.
Pirmuosius žingsnius šiuo keliu būsimasis premjeras žengė dar studijuodamas istoriją Gdansko universitete. Jis įkūrė studentų komitetą, remiantį antikomunistinį profsąjungų judėjimą, susibūrusį į „Solidarumą“.
D.Tuskas buvo suimtas. Tačiau būsimajam politikui pasisekė: praėjus trims dienoms po suėmimo buvo paskelbta politinių kalinių amnestija ir jis buvo paleistas į laisvę.
D.Tuskas aktyviai rėmė garsųjį 1980 m. Gdansko laivų statytojų streiką ir tuo pačiu audringu aštuntojo dešimtmečio laikotarpiu įgijo tiesioginės konfrontacijos su komunistiniu režimu patirties. Netrukus po to, kai įkūrė pogrindinį žurnalą „Politinė apžvalga“, kuriame pabrėžė rinkos ekonomikos ir ekonominio liberalizmo privalumus, D.Tuskas buvo suimtas. Tačiau būsimajam politikui pasisekė: praėjus trims dienoms po suėmimo buvo paskelbta politinių kalinių amnestija ir jis buvo paleistas į laisvę.
3. Parlamento pirmininko pavaduotojas ir nacionalinio masto politikas
1991 m., kai Lenkijoje po dešimtmečius trukusio komunistų valdymo įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai, Donaldas Tuskas pirmą kartą buvo išrinktas į Seimą. Į parlamentą jis pateko nuo Liberalų demokratų kongreso partijos, kuri susikūrė visuomeninio judėjimo „Gdansko liberalų kongresas“, kurio pagrindinis narys buvo D.Tuskas, pagrindu.
Po kelių pakaitomis sėkmingų ir nesėkmingų parlamento rinkimų devintajame dešimtmetyje, 1997 m., būdamas 40 metų, D.Tuskas tapo Seimo maršalkos pavaduotoju, o 2001 m. įkūrė pagrindinį savo gyvenimo politinį projektą – partiją „Pilietinė platforma“, su kuria pasiekė aukščiausių Lenkijos politikos aukštumų. Tais pačiais metais partija rinkimuose užėmė trečiąją vietą, o D.Tuskas antrą kartą tapo parlamento pirmininko pavaduotoju. Dar po ketverių metų jo partija pagerino savo rezultatus ir rinkimuose užėmė antrąją vietą.
4. Jis galėjo tapti Lenkijos prezidentu anksčiau nei pirmą kartą tapo premjeru
2005 m. prezidento rinkimai D.Tuskui buvo lemtingi. Pirma, jie galutinai įtvirtino jo, kaip Lenkijos politikos sunkiasvorio, statusą, antra, jie pradėjo ilgai trukusį D.Tusko ir Lenkijos konservatorių karą.
Tuometinis lyderis Aleksandras Kwasniewskis baigė antrąją prezidento kadenciją ir negalėjo vėl kandidatuoti, todėl pagrindiniai pretendentai buvo D.Tuskas ir Varšuvos meras Lechas Kaczynskis, jo brolio dvynio Jaroslawo vadovaujamos partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) garbės pirmininkas.
D.Tuskas pareiškė ketinantis užtikrinti bažnyčios ir valstybės atskyrimą, pasisakė už sparčią Europos integraciją ir kuo laisvesnę rinkos ekonomiką. L.Kaczynskis toje kampanijoje buvo švelnus euroskeptikas, išpažino konservatyvias pažiūras bažnyčios ir kitais socialiniais klausimais ir pritarė didesniam valstybės kišimuisi į ekonomiką. Galiausiai D.Tuskas laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą, tačiau antrajame ture pralaimėjo L. Kaczynskiui (45,96 proc. prieš 54,04 proc.).
Jau tada oponentai prieš D.Tuską naudojo juodąsias technologijas, kurias ir vėliau ne kartą išbandė. Pavyzdžiui, vienas iš argumentų prieš „Piliečių platformos“ lyderį buvo tai, kad jo senelis Juzefas Tuskas vokiečių okupacijos metais buvo priverstas stoti į Vermachtą (nors po kelių dienų dezertyravo ir įstojo į Lenkijos kariuomenę Vakaruose, kurios kovotojai pasipriešino naciams).
5. Pirmasis pokomunistinės Lenkijos premjeras, laimėjęs pakartotinius rinkimus į šį postą.
Po dvejų metų D.Tuskui pavyko atkeršyti PiS partijai. 2007 m. jo vadovaujama Piliečių platforma laimėjo parlamento rinkimus, nustumdama PiS į antrą vietą ir įgydama teisę formuoti vyriausybę. Taip D.Tuskas tapo pirmuoju Lenkijos ministru pirmininku ir šias pareigas ėjo dvi kadencijas iš eilės – nuo 2007 iki 2014 m. D.Tuskas tapo pirmuoju vyriausybės vadovu pokomunistinėje Lenkijoje, kuriam pavyko išsaugoti postą po dviejų parlamentinių kampanijų (dėl jo partijos pergalės 2011 m. rinkimuose).
Šiuo laikotarpiu jis ir toliau laikėsi savo pažiūrų į laisvosios rinkos politiką, bandė pradėti kampanijas, kuriomis siekė į šalį pritraukti užsienio investicijų, taip pat vadovavo griežto taupymo programai ir sėkmingai vedė Lenkiją per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę. Tam tikrą laikotarpį jis taip pat agitavo už Lenkijos prisijungimą prie euro zonos.
Užsienio politikoje abi D.Tusko vyriausybės maksimaliai išplėtė Varšuvos politinį ir ekonominį bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Lenkijos premjeras įkvėpė naujos gyvybės vadinamajam Veimaro trikampiui – Lenkijos bendradarbiavimui su Prancūzija ir Vokietija, kuris egzistavo nuo 1991 m., tačiau valdant D.Tuskui jam buvo suteiktas naujas impulsas. Trys šalys atnaujino reguliarius susitikimus, tarpusavyje sutarė dėl ekonominio, karinio ir politinio bendradarbiavimo klausimų, nors kartais pasirinkdavo prieštaringus kursus. Būtent tada Varšuva palaikė Paryžiaus ir Berlyno kursą dėl suartėjimo su Rusija: Lenkija atsisakė blokuoti naująjį ES ir Maskvos partnerystės susitarimą, o Rusijoje buvo atšauktas ilgalaikis lenkiškos mėsos ir žemės ūkio produktų importo draudimas.
Jau 2014 m. vasarą D.Tuskas įspėjo apie tiesioginės, o ne hibridinės Rusijos intervencijos Ukrainoje grėsmę.
Tačiau paskutiniais D.Tusko premjeravimo metais (2014 m.) Rusijos įsiveržimas į Krymą nutraukė šią „suartėjimo“ politiką. D.Tuskas tapo vienu pagrindinių antirusiškų balsų ES, o Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos parlamentarai 2014 m. pavasarį surengė pirmąją bendrą kelionę Veimaro trikampyje – vizitą į Kyjivą, kuris turėjo parodyti paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui ir Europos integracijai Rusijos agresijos fone. O jau 2014 m. vasarą D.Tuskas įspėjo apie tiesioginės, o ne hibridinės Rusijos intervencijos Ukrainoje grėsmę.
6. Pirmasis socialistinės stovyklos šalių atstovas, vadovavęs ES
2014-ieji D. Tuskui buvo lūžio metai ne tik dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Būtent tada jis perėjo į naują politinės karjeros etapą, atsisakydamas Lenkijos ministro pirmininko vaidmens dėl aukščiausio posto Europos Sąjungoje.
2014 m. rugpjūčio 30 d. D.Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos vadovu – oficialiu vadovu institucijos, į kurią susirenka visų ES valstybių narių vadovai. D.Tuskas tapo antruoju Europos Vadovų Tarybos pirmininku istorijoje (po Hermano Van Rompuy'aus) ir pirmuoju šias pareigas einančiu asmeniu, atstovaujančiu buvusios komunistinės stovyklos Europos šalims.
D.Tuskas Europos Vadovų Tarybai pirmininkavo dvi kadencijas iš eilės (2015-2019 m.). Per šį laikotarpį jam, kaip asmeniui, atstovaujančiam ES aukščiausiu lygiu – visų pirma G7 ir G20 aukščiausiojo lygio susitikimuose – teko reaguoti į sudėtingiausius geopolitinius iššūkius. Visų pirma D.Tuskas stengėsi parengti bendrą ES šalių atsaką į Rusijos karinę invaziją į Ukrainą (dar iki atviro karo), koordinuoti ES politiką 2015-2018 m. migracijos krizės metu, taip pat susidoroti su Jungtinės Karalystės sprendimu išstoti iš ES (visų pirma jis sarkastiškai pareiškė, kad tiems, kurie ragino rinktis „Brexit“ be tolesnio veiksmų plano ir visų Londono ir Briuselio santykių niuansų koordinavimo, skirta „atskira vieta pragare“).
Užleidęs pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai Charlesui Micheliui, D.Tuskas tęsė karjerą Europoje ir 2019-2022 m. vadovavo Europos liaudies partijai – didžiausiai tarpvalstybinei politinei jėgai ES.
7. PiS bandė D.Tuską apšaukti „Vokietijos agentu“.
Ilgametė D.Tusko karjera Europoje suteikė jo oponentams Lenkijoje pagrindo apkaltinti buvusį ministrą pirmininką tariama Varšuvos interesų išdavyste. Visų pirma PiS ir Lenkijos vyriausybės atstovai ne kartą kaltino D.Tuską parėmus Briuselio sprendimą blokuoti Lenkijai skirtas lėšas iš ES fondų dėl teisinės valstybės problemų šalyje. Lenkijos valdžios institucijos taip pat prieštaravo D.Tusko perrinkimui Europos Vadovų Tarybos vadovu.
-
Ne viskas bus paprasta: Lenkiją drebina pokyčiai – politologai paaiškina, kas įvyko ir ko tikėtis
-
D.Tuskas apkaltino Lenkijos premjerą sužaidus korta prieš Ukrainą
-
Lenkijos parlamentas pavedė D. Tuskui suformuoti naują vyriausybę
-
D.Tuskas: skaudu girdėti, kad Ukrainos prezidentas turi nuolat įtikinėti lyderius, jog reikia toliau remti kovą su Rusija
Galiausiai tai nesutrukdė D.Tuskui 2021 m. grįžti į Varšuvą ir vėl aktyviai dalyvauti Lenkijos politikoje kaip „Pilietinės platformos" lyderiui. 2023 m. rinkimuose valdančioji PiS partija savo kampaniją grindė aršia D.Tusko kritika. J.Kaczynskio bendrapartiečiai stengėsi pavaizduoti jį kaip užsienio marionetę, teigdami, kad jo partija tariamai veikia Vokietijos ir Briuselio, o ne Lenkijos interesais, o pats D.Tuskas prisideda prie tariamų ES bandymų pažeisti Lenkijos suverenitetą.
Kai 2023 m. gruodžio 11 d. D.Tuskas vėl buvo paskirtas Lenkijos ministru pirmininku, PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis negalėjo atsispirti progai asmeniškai išreikšti jam savo nemeilę. Netikėtai jis išėjo į Seimo tribūną ir pareiškė D.Tuskui: „Jūs esate Vokietijos agentas!“.
8. „Draugas, o ne priešas“: D.Tuskas – pagrindinė ES viltis 2024 m.
Šių metų pabaigoje žurnalas „Politico“ būtent D.Tuską įtraukė į įtakingiausių žmonių, kurie lems Europos likimą 2024 m., sąrašo viršūnę.
„Du dešimtmečius abu vyrai kovojo dėl Lenkijos sielos“, – teigė reitingo autoriai, primindami D.Tusko kovą už „demokratinę, modernią, europietišką viziją“ šalies ateičiai ir J.Kaczynskio bandymą įtikti „tradicionalistams, katalikams konservatoriams ir nacionalistams“. „Kiekvienas iš jų turėjo galimybę formuoti Lenkiją savaip – tik tam, kad kitas pasuktų laikrodžio rodyklę atgal. Dabar, po aštuonerių [Kaczynskio] partijos valdymo metų, šalis stovi ant naujosios Tusko eros slenksčio, ir vėl pučia permainų vėjai“, – apibendrino leidinys.
„Politico“ pažymi, kad „D.Tusko sugrįžimo atgarsiai bus jaučiami visoje Europoje“, ir nurodo bent kelias sritis, kuriose po D.Tusko išrinkimo ministru pirmininku reikėtų tikėtis pokyčių:
„Orbanas neteks vieno svarbiausių partnerių“: anksčiau Budapeštas ir Varšuva saugojo vienas kitą, vetuodami bandymus atimti teises iš tų ES šalių , kuriose pažeidžiamos pagrindinės ES vertybės;
Vokietija ir Prancūzija, kaip ES lyderės, vėl turės nuspėjamą ir patikimą sąjungininką Lenkijos asmenyje, o Veimaro trejeto bendradarbiavimas saugumo srityje gali vėl atsinaujinti;
„Kyjivas atsikvėps su palengvėjimu“: nors Lenkija tvirtai rėmė Ukrainą per dvejus Rusijos invazijos metus, pastaraisiais mėnesiais įtampa kaustė valstybių santykius, o D.Tuskas, „ilgametis vanagas santykiuose su Rusija“, paragino neabejotinai remti Kyjivą.
Panašius lūkesčius dėl D.Tusko sugrįžimo išsakė ir „Reuters“ šaltiniai.
„Tai esminis Lenkijos ir ES santykių pokytis, nes kadenciją baigianti vyriausybė ES laikė „jais“, o D. Tuskas ir naujoji vyriausybė ES laikys „mumis“, – agentūrai sakė buvęs aukšto rango ES pareigūnas, glaudžiai dirbęs su D.Tusku. – Tai esminis skirtumas, nes į derybas žiūri visai kitaip, jei žinai, kad kalbi su draugu, o ne su priešais“.
Tikimasi, kad D.Tusko ryšiai su Europa ir jo žadamos reformos padės Lenkijai gauti dešimtis milijardų Europos lėšų, primena „Reuters“. „Jei kas nors ir gali grąžinti Lenkiją į demokratinį kelią ES, tai D.Tuskas, – agentūros žurnalistams tvirtino neįvardytas dabartinis aukšto rango ES pareigūnas. – Mes tikime jo lyderyste.“
Kartu, kaip primena „Politico“, D.Tuskas negalės pakeisti Lenkijos per vieną naktį. Jis turės pasikliauti savo koalicijos partneriais, kad prastumtų bet kokius įstatymus. Be to, Lenkijos valdžios struktūrose išlieka daug ankstesnės vyriausybės sąjungininkų, o PiS atstovas Andrzejus Duda tebėra šalies prezidentas, kuris, akivaizdu, galės pasipriešinti D.Tuskui, turėdamas teisę vetuoti parlamento sprendimus. Todėl, kadangi kiti Lenkijos prezidento rinkimai įvyks ne anksčiau kaip 2025 m., reikia tikėtis, kad „kova tarp D.Tusko ir J.Kaczynskio tęsis iki paskutinių raundų“, prognozuoja leidinys.
Vis dėlto „Politico“ pažymi, kad triumfuojantis D.Tusko sugrįžimas buvo retas atkirčio populistams pavyzdys ir „trupinėlis vilties centristams visoje Europoje ir už jos ribų, su neviltimi stebėjusiems, kaip populistinės jėgos iš marginalinių pozicijų migruoja į valdžią“.
9. „Rusija yra mūsų strateginė problema“: nuoseklus Kyjivo rėmėjas kare su Maskva.
Nuo 2014 m. D.Tuskas bandė suvienyti ES, kad padėtų Kyjivui, pabrėždamas, kad Ukrainoje vyksta tikras karas, o ne „konfliktas“, ir ragindamas išplėsti antirusiškas sankcijas. Tuomet jis pažymėjo, kad Vladimirui Putinui ir Rusijai „ES yra problema“. „Turime suprasti, kad Rusija nėra mūsų strateginė partnerė. Rusija yra mūsų strateginė problema“, – pareiškė D.Tuskas.
Turime suprasti, kad Rusija nėra mūsų strateginė partnerė. Rusija yra mūsų strateginė problema.
O per šių metų rinkimų kampaniją D.Tuskas kritikavo Lenkijos valdžios institucijas dėl politinio konflikto su Ukraina, ypač dėl žemės ūkio produktų eksporto 2023 m. rudenį.
Prieš rinkimus jis Ukrainą pavadino „svarbiausiu Lenkijos partneriu“. „Geri santykiai ir parama Ukrainai, Ukrainos nepriklausomybė, jos buvimas gynyboje ir Europos bendruomenėje – tai, ko gero, mums yra egzistencinis klausimas, būti ar nebūti“, – sakė D.Tuskas.
Jis kritikavo Lenkijos valdžios institucijas už manipuliavimą Ukrainos pabėgėlių tema. D.Tuskas priminė, kad PiS suformuota Lenkijos vyriausybė priėmė šimtus tūkstančių ukrainiečių, tačiau „neorganizavo jiems jokios infrastruktūros – klinikų ar mokyklų“, todėl spekuliacijas šia tema jis laikė netinkamomis. „Nuo pat pradžių turėjome rimtai apsvarstyti, ką galime sau leisti, kai kalbama apie pagalbą Ukrainos pabėgėliams“, – pabrėžė D.Tuskas.
D.Tuskas sakė, kad Lenkijos vyriausybė „pradėjo netikėtą ginčą su Ukraina tuo metu, kai galbūt sprendžiamas karo likimas“. D.Tuskas pabrėžė, kad ginče dėl grūdų PiS tik bandė gauti balsų, bet „jokiu būdu negynė Lenkijos ūkininkų“.
Jis pripažino, kad „kartais reikia būti ryžtingiems“ Ukrainos atžvilgiu, tačiau pridūrė, kad šalies valdžios institucijos iš pradžių turėjo pradėti dialogą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zielenskiu „kaip su partneriu“ [o ne staiga pakeisti toną prieš rinkimus]. Pasak D.Tusko, būtina padėti Ukrainai, „bet kartu jautriai reaguoti į tai, kas atitinka Lenkijos interesus, o kas ne“. „Alternatyvos proukrainietiškai politikai nėra, tačiau šioje politikoje turi būti priemonių, kurios apsaugotų Lenkijos interesus. Tačiau jokiomis aplinkybėmis negalime sau leisti staiga pakeisti taktikos“, – teigė jis.
Be to, likus kelioms dienoms iki patvirtinimo premjeru, D.Tuskas pažadėjo, kad jo būsimoji vyriausybė nedelsdama imsis spręsti padėtį Lenkijos ir Ukrainos pasienyje – taip, kad būtų atsižvelgta į vežėjų reikalavimus, bet siena būtų atblokuota.
Taip pat tikimasi, kad jau gruodžio 14-15 d. D.Tuskas galės dalyvauti ES vadovų aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame, be kita ko, bus svarstomas klausimas dėl leidimo oficialiai pradėti derybas su Ukraina dėl jos narystės ES.
10. Daugybės tarptautinių apdovanojimų laureatas, turintis puikų humoro jausmą ir 45 metų santuokos patirtį.
2010 m. Vokietijoje D.Tuskui buvo įteikta tarptautinė Karolio Didžiojo premija, kuri yra prestižiškiausias Europos apdovanojimas už indėlį vienijant Europą. Ją jis skyrė 2010 m. Smolensko lėktuvo katastrofos, per kurią žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir aukščiausi šalies kariuomenės vadovai, aukoms.
D.Tuskas yra apdovanotas aukščiausiais politiniais apdovanojimais beveik visuose žemynuose: nuo Norvegijos karališkojo ordino už nuopelnus ir Ukrainos pirmojo laipsnio kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordino iki Japonijos Tekančios saulės ordino ir Peru Saulės ordino.
D.Tuskas garsėja aštriu humoro jausmu ir kartais ironiškai kalba apie savo politinius pasiekimus. Viename interviu jis atsakė į klausimą, ar jam teko daug ką paaukoti savo karjeroje, ypač norint pirmą kartą tapti Lenkijos ministru pirmininku: „Nesijaučiu esąs koks nors misionierius. Tai tiesiog darbas. Pastaruosius 30 metų, kai sakau: „Sunku, labai sunku“, žmona man sako: „Tai keisk darbą!“. Ir ji akivaizdžiai teisi.“
O likus kelioms dienoms iki to, kai 2016 m. amerikiečiai JAV prezidentu išrinko Donaldą Trumpą, D. Tuskas socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė iškalbingai sarkastišką komentarą: „Naujas mano žmonos komentaras: vieno Donaldo yra daugiau nei pakankamai“.
D. Tuskas yra vedęs žmoną Małgorzatą Sochacką nuo 1978 m., kai dar buvo studentas. Jie turi du vaikus: sūnų Michałą (gim. 1982 m.) ir dukrą Katarzyną (gim. 1987 m.).
