Ataskaitoje pristatyti mitai pasirodė esą tokie sėkmingi, kad dabar daugeliu jų tiki daugybė Vakarų politikų ir ekspertų, turinčių reikalų su Rusija. „Chatham House“ ekspertai pabrėžia, kad yra itin svarbu nuvainikuoti tokius mitus, ir primena, kad dabar daugelis politikų, kai tik kalba pasisuka apie Rusiją, „norimą priima už realybę“. Centras taip pat ragina, atsižvelgiant į ataskaitoje išsklaidytus mitus, peržiūrėti savo pozicijas Rusijos atžvilgiu.
Kokie yra jie, svarbiausi apie Rusiją skleidžiami Vladimiro Putino mitai, apžvelgė currenttime.tv.
1. Ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai – tai viena nacija
Tai vienas iš mėgstamiausių V.Putino mitų nuo 2000-ųjų pradžios. 2019 metais jis Peterburgo ekonomikos forume pareiškė: „Aš manau, kad baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai – tai viena tauta. Kadaise nebuvo jokios Ukrainos, visi save laikė rusais.“ O 2020 metais jis išplėtojo šią mintį: „Suprantate, iki XI, XII, XIII amžiaus mūsų kalbos nesiskyrė.“ Ypatingas prielankumas šiam mitui dabar pastebimas šalyse, kurioms artimas slaviškosios ar stačiatikiškosios bendrystės su Rusija jausmas, – Serbijoje, Bulgarijoje, Graikijoje.
„Kremlius iškraipo regiono istoriją, kad legitimizuotų idėją, jog Ukraina ir Baltarusija yra „natūrali“ Rusijos įtakos sferos dalis, – V.Putino mitą dekonstruoja „Chatham House“. – Istoriškai neteisinga tvirtinti, kad Rusija, Ukraina ir Baltarusija kažkada sudarė vieningą nacionalinį darinį. Pastarosios dvi iš esmės turi politines ir kultūrines šaknis tokiose savo esme europietiškose struktūrose, kaip Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė.“
Ekspertų nuomone, Kremliaus naratyvas apie „vieningą tautą“ skleidžiamas tam, kad būtų sukelta abejonių dėl ukrainiečių ir baltarusių nacionalinio identiteto, kad tokie stereotipai būtų įskiepyti tarptautiniu lygiu ir kad būtų sutrukdyta ukrainiečių ir baltarusių eurointegraciniams siekiams. Pritarimas tokiam mitui turi kelias svarbias politines pasekmes. Pirmiausia, į Ukrainą ir Baltarusiją Vakarai neretai „žiūri pro neoimperinę prizmę ir faktiškai pripažįsta Rusijos pretenzijas į teisę kištis į kaimyninių valstybių vidaus reikalus – net iki potencialaus prorusiško separatizmo, pavyzdžiui, Donbase legitimizavimo.“ Antra, šis naratyvas iki šiol Rusijai leidžia pateisinti savo pretenzijas į „pirmosios tarp lygių“ statusą, kuris neva taip pat suteikia jai teisę kištis į kaimynų vidaus reikalus, mano ataskaitos autoriai.
2. Krymas visada buvo rusiškas
Savo kalboje parlamentui dėl Krymo 2014 metų kovo 18 dieną V.Putinas pareiškė, kad Krymą ir Rusiją „sieja bendra istorija, nutolusi į amžių glūdumą – čia krikštijosi kunigaikštis Vladimiras, čia yra rusų kareivių, 1783 metais užkariavusių Krymą Rusijos karūnai, kapai, čia stovi Sevastopolis – Rusijos Juodosios jūros laivyno gimtinė“. „Žmonių širdyse Krymas visada buvo neatsiejama Rusijos dalis“, – pabrėžė V.Putinas ir priminė, kad pusiasalį Ukrainai 1954 metais neva perdavė „asmeniškai Chruščiovas“, „pažeisdamas konstitucines normas, kuluaruose“, o „Rusija pasijuto, lyg ją net ne apvogė, o tiesiog apiplėšė“.
Nagrinėdami šį naratyvą „Chatham House“ analitikai paskaičiavo, kad Rusijos sudėtyje Krymas yra vos 168 metus, o tai yra mažiau nei 6 proc. jo rašytinės istorijos, prasidedančios nuo IX amžiaus prieš Kristų. Jie taip pat primena, kad nuo 1991 metų, kai Ukraina tapo nepriklausoma, Kryme neegzistavo nė vieno didesnio separatistų judėjimo.
Tad Krymo prisijungimo prie Rusijos „referendumas“, kurį 2014 metų kovo 16 dieną organizavo Rusija ir kuris vyko prižiūrimas Rusijos kareivių, iš tiesų buvo tik Rusijos įvykdyto ginkluoto Krymo užgrobimo legalizavimo priedanga, pabrėžia ataskaitos autoriai. O argumentas, kad „Krymas pagal teisę priklauso Rusijos Federacijai“, ignoruoja šiurkštų Rusijos įvykdytą tarptautinės teisės pažeidimą ir atidaro nelemtą „Pandoros skrynią“ sienų peržiūrėjimo ir galimų konfliktų kitose pasaulio dalyse prasme. Kaip ir „tautos iš trijų dalių“ atveju, jis grindžia neoimperinę Rusijos pasaulėžiūrą. Ji leidžia manyti, kad neva Rusija „mažesnių ir silpnesnių kaimynų atžvilgiu turi teisę veikti taip, kaip mano esant reikalinga, ypač ten, kuri gyvena ženkli dalis etninių rusų arba rusakalbių asmenų.“
3. Rusijai buvo pažadėta, kad NATO nesiplės
Tai taip pat vienas iš mylimiausių V.Putino mitų, kurį jis kartoja vos ne kiekvienoje savo kalboje. „Mes išgirdome jūsų pažadą, kad NATO nesiplės į rytus, bet jūs jo nesilaikėte“, – vienas iš tokio teiginio pavyzdžių, nuskambėjęs per didelę spaudos konferenciją 2020 metų žiemą.
Kalba eina apie 1990 metų įvykius, kai Michailas Gorbačiovas sutiko su suvienytos Vokietijos naryste NATO. Kalbėdamas apie tuos įvykius V.Putinas nuolat primena žodį „pažadas“, tačiau „Chatham House“ ekspertai pabrėžia, kad M.Gorbačiovas iš tiesų nei prašė, nei gavo kokių nors garantijų dėl tolimesnės Aljanso plėtros. Ir Sovietų Sąjungai po 1990 metų Vakarai taip pat niekada nedavė jokių formalių garantijų apie NATO plėtros buvusiose socialistinio bloko valstybėse ribas.
Santykių pagrindus apibrėžiančiame akte Rusija–NATO (1997 m.) įrašyta visų valstybių „neatimama teisė“ „rinktis priemones savo saugumui užtikrinti“, o Varšuvos sutarties organizacijos bei SSRS iširimas pakeitė saugumo situaciją Europoje ir paveikė daugelio šalių norą prisijungti prie NATO, primena „Chatham House“ analitikai.
Tačiau V.Putinas ignoruoja šiuos istorinius faktus ir mėgsta platinti mitą apie „Vakarų išdavystę“. Jis taip pat išnaudojo mitą apie NATO ir ES plėtrą į rytus tam, kad sukurtų priešpriešą proeuropietiškai politikai Ukrainoje. „Maskva paprasčiausiai iškraipo istoriją, kad savo šalies viduje išsaugotų antivakarietišką konsensusą“, – pabrėžiama ataskaitoje.
4. Rusija ir Vakarai „vienodai blogi“ ir verti viens kito
V.Putinas ne kartą pasisakė apie JAV karinių operacijų užsienyje „neteisėtumą“. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie operaciją Libijoje jis sakė, kad joje nėra „nei logikos, nei sąžinės“. Per vieną iš paskutinių spaudos konferencijų jis taip pat pareiškė, kad „lyginant su jumis (Vakarais), mes esame balti ir pūkuoti“. Šį argumentą jis ne kartą pateikė, kai Rusija buvo kaltinama kišimusi į vidinius konfliktus Sirijoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje arba karinėmis operacijomis kaimyninėse šalyje.
Tačiau ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šiame mite ignoruojamas svarbus skirtumas, egzistuojantis tarp Rusijos ir vadinamųjų „Vakarų“. „Vakarai“ – tai bendruomenė valstybių, kurias jungia bendri interesai ir vertybės, o NATO ir ES plėtrą paskatino būtent tai, kad didesniam kiekiui šalių tos vertybės ir interesai tapo savi. O Rusija tuo metu, jų nuomone, kitoms valstybėms primeta „draugišką kaimynystę“, nepaisant to, ar jos to nori, ar ne. O tai pat laiko savo teise įtraukti tokias šalis į „savo interesų lauką“.
Diskutuojant apie Vakarų valstybių karinio įsikišimo atvejus nėra pagrindo kalbėti apie dviveidiškumą, diplomatijos atmetimą ir visišką anksčiau sudarytų sutarčių anuliavimą, kas vyko prieš Rusijos įsiveržimą į Gruziją ir Ukrainą, – rašoma ataskaitoje.
5. Rusija turi teisę į „gynybinį perimetrą“ – savo privilegijuotų interesų sferą, į kurią patenka ir kitų valstybių teritorijos
V.Putinas ne kartą į Rusijos interesų sferą yra įtraukęs Rytų Europos, Balkanų, Kaukazo, Centrinės Azijos valstybes ir net Arktiką.
„Chatham House“ ekspertai primena, kad pati išskirtinės Rusijos įtakos sferos (ypač Rytų Europos ir Centrinės Azijos valstybėse) idėja nesuderinama su euroatlantinėmis vertybėmis – valstybių suverenitetu ir jų apsisprendimo teise. „Šis klaidinantis teiginys daro žalą geopolitinei tvarkai ir tarptautiniam saugumui, nes netiesiogiai suteikia Rusijai teisę į veiksmus, gimdančius nestabilumą kaimyninėse valstybėse ir Europoje visumoje (tokius kaip teritorinė agresija, aneksija ir net tiesioginis karas), – rašoma ataskaitoje. – Tai faktiškai suteikia Rusijai teisę dominuoti kaimyninėse valstybėse ir pažeidinėti jų teritorinį vientisumą.“
6. Rusija ir Vakarai nori to paties
„Chatham House“ ekspertai įspėja, kad toks požiūris yra pakankamai paplitęs Vakaruose. Tačiau, jų vertinimu, jeigu Vakarai bendravimo su Rusija politiką mėgins grįsti įsivaizdavimu, kad tam tikrame lygmenyje Rusijos ir Vakarų interesai turi sutapti, jie patirs nesėkmę.
Ataskaitos autoriai primygtinai tvirtina, kad Vakarams nedera siekti santykių su Rusija normalizavimo tiesiog šiaip sau, nepašalinus pagrindinių nesutarimų priežasčių. O tų nesutarimų daugybė: tiek strateginių, tiek ir dėl konkrečių klausimų. Nes „Rusijos tikslai ir pagrindinės nuostatos dėl santykių tarp valstybių nesuderinamos su tuo, ką Vakarų valstybės ir visuomenės laiko priimtinu“, – pabrėžiama ataskaitoje.
Ataskaitos autoriai ragina Vakarų politikus pripažinti, kad „Vakarų ir Rusijos vertybės bei interesai nesuderinami“, ir pakoreguoti ilgalaikius santykius, „atsižvelgiant į šią realybę“.
7. Liberalios dešimtojo dešimtmečio reformos blogai paveikė Rusiją
V.Putinas ne kartą kalbėjo apie tai, kad praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje „Rusija priartėjo prie labai pavojingos linijos, už kurios mūsų galėjo laukti bet kas“. „Devyniasdešimtaisiais mes vos nepraradom gynybos pramonės, armija buvo ant subyrėjimo ribos“, – pabrėžė jis „tiesioginės linijos“ metu 2019-aisiais. Jis taip pat ne kartą kalbėjo apie gyventojų nuskurdimą ir reikalavo „neleisti“ pasikartoti tokiai situacijai. Vystydamas šią mintį V.Putinas ne kartą pasisakė už valstybės reguliavimo ir valstybinio kapitalizmo idėjas, tai yra už privataus ir valstybės kapitalo apjungimą.
Mitas apie „laukinius devyniasdešimtuosius“, kurie neva pasibaigė atėjus V.Putinui, grindžiamas tuo, kad rinkos reformos devyniasdešimtaisiais išties Rusijoje sukėlė ilgalaikę recesiją. Bet iš tiesų šie įvykiai nėra tiesiogiai susiję, primena „Chatham House“ ekspertai: juk suplanuotas liberalus Rusijos kursas taip niekad ir nebuvo tinkamai įgyvendintas.
„Teiginys, kad gerai funkcionuojanti rinkos ekonomika kažkokiu būdu nesuderinama su Rusija, yra melagingas“, – rašoma ataskaitoje.
8. Rusija nekonfliktuoja su Vakarais
V.Putinas visada tvirtina, kad tarp Rusijos ir Vakarų nėra tiesioginio konflikto, – pavyzdžiui, 2015 metais jis pareiškė: „Mes nieko nelaikome priešais ir nerekomenduojame niekam mūsų laikyti priešais.“ Bet „Chatham House“ ragina netikėti šiais žodžiais.
„Šiaurės Atlanto šalių politikai gali atsisakyti tai pripažinti, bet natūrali Maskvos būsena – konfrontacija su Vakarais“, – pabrėžia jie. Ekspertų nuomone, pripažinti šį faktą Vakarų politikams trukdo tai, kad Rusija naudoja nestandartines priešiško elgesio priemones – „peržengiančias priimtinos veiklos taikos sąlygomis slenkstį, bet mažiau agresyvias, nei būtų naudojamos karo metu“.
Tarp Kremliaus naudojamų instrumentų yra:
-
kišimasis į rinkimus;
-
„tikslinės, valstybės sankcionuotos žmogžudystės;
-
informacinis karas.
„Būtina pažymėti, kad netradicinės priešiškos priemonės ir netiesioginiai veiksmai […] formuoja klaidingą suvokimą, kad jokio konflikto tarp Rusijos ir Vakarų nėra“, – pabrėžiama ataskaitoje.
9. Mums reikalinga nauja bendra Europos saugumo architektūra su Rusijos dalyvavimu joje
Maskva turi idėją NATO struktūras pakeisti kažkokia „bendra Europos saugumo sistema“, kurioje dalyvautų Rusija. Plėtodamas šią mintį V.Putinas 2018 metais XXIII Peterburgo ekonomikos forume pareiškė, kad Rusijos Federacija „pasirengusi vietoje JAV padėti Europai saugumo sferoje“.
Tačiau šis pasiūlymas ignoruoja fundamentalius nuomonių skirtumus tarp Rusijos ir Vakarų šalių suvereniteto klausimu, pabrėžia „Chatham House“ ekspertai. Iš tikrųjų, jų nuomone, tokioje saugumo sistemoje Rusija norėtų gauti „didžiosios valstybės“ privilegijų, o kaimyninių šalių suverenitetas būtų apribotas. Rusija taip pat siekia susitarimo, kad valstybės neturėtų būti kritikuojamos, jeigu savo viduje tvarkosi, nepaisydamos demokratijos vertybių, žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės. Toks požiūris prieštarauja pagrindiniams Vakarų interesams ir vertybėms, – pabrėžia ataskaitos autoriai.
Jie ragina Vakarų politikus aiškiai suvokti, kad nesutarimai su Rusija dėl Europos saugumo architektūros yra milžiniški, ir vargu ar artimiausiu metu išnyks, o tokios „bendrosios Europos“ saugumo sistemos su Rusija funkcionavimas pasmerktas žlugti.
10. Vakarai privalo pagerinti santykius su Rusija, net jeigu ji nedaro nuolaidų, nes tai labai svarbu
V.Putinas ne kartą yra pareiškęs, kad „Rusija pasirengusi pirma ištiesti ranką Vakarams“, bet kaskart apipindavo šį žingsnį tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, reikalaudavo garantijų, kad bus panaikintos sankcijos. Tuo metu apie tai, kad santykių gerinimą turėtų inicijuoti Vakarai, kalbėjo daugelis Vakarų politikų, tarp jų buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris.
Ataskaitos autoriai kaip klaidingą atmeta poziciją, kad santykius su Rusija reikia „normalizuoti“ bent jau dėl jos geopolitinio svorio ir bendrų ekonominių interesų. Jie primena, kad ligšiolinės Vakarų valstybių pastangos suderinti bendradarbiavimą su Rusija pačiais svarbiausiais klausimais – dėl kibernetinio saugumo, prekybos, konfliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje išsprendimo – „žlugo dėl neliberalaus Rusijos elgesio kiekvienoje šioje srityje“. „Chatham House“ ekspertai taip pat pastebi, kad Maskva beveik niekada pati neįvardija galimų bendradarbiavimo sferų.
11. Vakarai turėtų įkalti pleištą tarp Rusijos ir Kinijos, kad sutrukdytų jų bendriems veiksmams prieš Vakarus
Ataskaitos autoriai mano, kad šis mitas atspindi neteisingą santykių tarp Rusijos ir Kinijos pobūdžio suvokimą ir pervertina išorinių veiksnių poveikį šiems santykiams. Vakarai negali „išskirti“ Rusijos ir Kinijos, kaip ir negalėjo daryti poveikio jų suartėjimui, primena „Chatham House“, nes Maskvos ir Pekino bendradarbiavimas remiasi jų „natūraliu ideologiniu suderinamumu, susijusiomis ir viena kitą papildančiomis ekonomikomis, bendrais interesais įvairiose sferose, tarp jų – technologijų, kibernetinio bendradarbiavimo ir gynybos srityse“.
Tačiau britų ekspertai taip pat mano, kad „autoritarizmo ašies“ sukūrimas tarp Kinijos ir Rusijos nėra įmanomas, nes kiekviena iš šių valstybių šiandien siekia išsaugoti visišką autonomiją priimant sprendimus.
„Chatham House“ analitikai taip pat ragina atsisakyti mito, kad Vakarų ir Rusijos santykius būtina normalizuoti tam, kad būtų pasipriešinta Kinijos sustiprėjimui. Jų nuomone, jeigu tai net pavyktų padaryti, tokio suartėjimo su Rusija kaina pernelyg didelė ir tai „mažai padėtų sustabdyti tolimesnį Kinijos įtakos ir jos galimybių augimą“. Dar daugiau: toks aljansas „prieš Kiniją“ su Kremliumi automatiškai galėtų sukliudyti Vakarams siekti subalansuotų santykių su Kinija ilgalaikėje perspektyvoje.
12. Eurazijos ekonominė sąjunga yra tikras ir reikšmingas ES partneris
Maskva stengiasi Eurazijos ekonominę sąjunga, į kurią be Rusijos taip pat įeina Kazachstanas, Baltarusija, Armėnija ir Kirgizija, pristatyti kaip lygiateisį Europos Sąjungos partnerį, ir siūlo laisvos prekybos zoną „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Iš tiesų Eurazijos ekonominė sąjunga – „tai politinis projektas, neturintis tikros laisvosios rinkos požymių“, pažymima ataskaitoje.
Ekspertai tai aiškina tuo, kad prekybos politika nėra nepriklausoma Rusijos užsienio politikos kryptis, o yra pavaldi jai. Ekspertai primena, kad Maskva nėra suinteresuota visuotiniu prekybos liberalizavimu – nei Eurazijos ekonominės sąjungos viduje, nei laisvos prekybos su Europos Sąjunga ribose.
13. Prieš Rusiją nukreiptos sankcijos – neteisingas kelias
V.Putinas ne kartą yra pareiškęs, kad Rusijai „nusispjauti“ ant sankcijų, įvestų dėl kišimosi į rinkimus JAV, Krymo aneksijos, dalyvavimo konflikte Rytų Ukrainoje ir kitų priežasčių. Pasak jo, sankcijos neva diversifikavo Rusijos ekonomiką ir privertė šalį „įjungti smegenis“.
Iš tikrųjų ekonominės sankcijos, kaip atsakas į nepriimtinus Rusijos veiksmus, jau pademonstravo savo praktinę vertę, įsitikinę ataskaitos autoriai, ir jų efektyvumas su laiku tik augs. Bet dar svarbiau, kad sankcijos demonstruoja Vakarų valstybių vienybę ir kolektyvinę ištikimybę tarptautinės tvarkos principams.
14. Rusija – centralizuota V.Putino valdoma autokratija, nuo jo priklauso viskas
Nepaisant stereotipų apie V.Putino galybę, Rusijos valdymo sistema anaiptol nėra „vieno aktoriaus teatras“, pažymi ataskaitos autoriai. Pasak jų, „asmeninis prezidento vaidmuo neretai pervertinamas: išoriniai stebėtojai dažnai neatkreipia dėmesio arba neteisingai supranta kolektyvinių valdžios organų (tokių, kaip Prezidento administracija ir Saugumo taryba) vaidmenį ir perdeda valdymo kompetencijos bei disciplinos lygį“. Pavyzdžiui, prezidento įsakai dažnai būna nevykdomi arba ignoruojami dėl savanaudiškų valdininkų motyvų“, – pastebi ekspertai.
Nors V.Putinas, jų vertinimu, turi galimybę įsikišti į bet kokių sprendimų priėmimą visuose lygiuose, „tai nereiškia, kas jis visada taip pasielgia“, paaiškina britų specialistai. „Chatham House“ ekspertai prognozuoja, kad Rusijos biurokratijos galia ir sistemos sudėtingumas tik didės, ir tai būtina suvokti, mėginant suprasti Rusijos Federacijos valdžios sistemą.
Jie taip pat pažymi, kad Rusija kenčia nuo struktūrinių problemų, kurių prigimtis yra platesnė nei V.Putino režimo ribos, todėl net jam mirus ar pasitraukus iš valdžios, Rusijos politikos kursas gali nepasikeisti.
„Galimybės sukurti gyvybingą demokratinę politinę sistemą postputininėje Rusijoje net mažesnės nei devyniasdešimtaisiais“, – įsitikinę ataskaitos autoriai. Jų vertinimu, nepriklausomai nuo to, kas galiausiai pakeis V.Putiną, „Rusijos politinė kultūra, be abejonės, ir toliau trukdys konstruktyvesnių santykių su Vakarais vystymui“.
