15min paaiškina dabar jau akivaizdaus ortodoksų skilimo priežastis – kodėl ukrainiečiai panoro nepriklausomybės, kodėl pyksta Maskva – Vladimiras Putinas net sušaukė Saugumo Tarybos posėdį – ir kuo visa tai gali baigtis.
Kaip tviteryje parašė Maskvos Carnegie centro direktorius Dmitrijus Treninas, „skilimas tarp Maskvos ir Konstantinopolio – kur kas daugiau nei diplomatinių santykių nutraukimas“. Analitiko teigimu, dabar būtina atidžiai stebėti, kas ir kaip vyks Ukrainoje.
Savo ruožtu „Radio Free Europe“ primena, kad Ukrainos ortodoksai norą nusimesti Maskvos patriarchato globą puoselėjo nuo pat Sovietų Sąjungos griūties.
Primenama ir tai, kad Konstantinopolio patriarchato sprendimas pripažinti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją yra tik ilgo ir greičiausiai daug metų užtruksiančio proceso pradžia.
Spalio 11 dieną paskelbtas vieno puslapio dokumentas ne tiek išsprendžia jautrų klausimą, o kuria naujų galvosopių bei gali tapti pagrindu dar platesniam konfliktui tarp Rusijos ir Ukrainos.
Kokia dabartinė situacija?
Ukrainoje šiuo metu yra trys ortodoksų Bažnyčios. Didžiausia – MP+UOB, kuri liko Rusijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijoje po SSRS subyrėjimo.
Taip pat yra dvi atsiskyrusios Bažnyčios: nuo praėjusios savaitės ekumeninio patriarchato Stambule pripažįstama Kijevo patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (KP+UOB), vadovaujama patriarcho Filareto, ir Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia (UAOB), kuriai vadovauja metropolitas Makarijus.
Maskvai ištikima ortodoksų Bažnyčia kontroliuoja apie 12 tūkst. parapijų, Kijevo patriarchatas – maždaug 5 tūkst. parapijų, o UAOB – apie tūkstantį.
Kaip rugsėjo viduryje parodė vienos apklausos rezultatai, 45,2 proc. iš save prie ortodoksų priskiriančių ukrainiečių autoritetu laiko Kijevo patriarchatą.
Maskvos patriarchatui lojalūs tik 16,9 proc. šalies gyventojų. Dar 2,1 proc. Ukrainos ortodoksų ištikimi UAOB, o 33,9 proc. prisistatė „tiesiog ortodoksais“ ir konkrečios kongregacijos nenurodė.
Ar suvienys Ukrainos ortodoksus?
Patriarchas Filaretas praėjusią savaitę pareiškė, kad dabar prasidės kruopštus procesas, kurio tikslas – suvienyti Ukrainos ortodoksus ir suformuoti vieningą autokefalinę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią.
„Kantriai ir ilgai laukėme. Galime ir dar palaukti, – teigė dvasininkas. – Bet vienijimasis gali būti tik savanoriškas. Tie, kurie norės, dalyvaus Suvienijimo taryboje. Tie, kurie nenorės, nebus suvienytos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios dalis.“
Maskva, Rytų Ukrainoje užsukusi karinių veiksmų karuselę, dar sovietmečiu pavertė ortodoksų dvasininkus politiniais įrankiais.
Kijevo patriarchatas pakvietė kitų dviejų ortodoksų Bažnyčių Ukrainoje lyderius prisidėti prie vienijimo proceso.
Visgi Maskvos patriarchatas beveik neabejotinai neatsilieps į tokį kvietimą – MP+UOB atstovas spalio 12-ąją pavadino Kijevo patriarchatą nelegalia organizacija.
Čia, žinoma, įsijungia ir politika. Maskva, Rytų Ukrainoje užsukusi karinių veiksmų karuselę, dar sovietmečiu pavertė ortodoksų dvasininkus politiniais įrankiais.
Kai 2014 metais Donbase prasidėjo susirėmimai, MP+UOB dvasininkai cerkvėse ragindavo parapijiečius padėti separatistams, eiti kartu su jais kariauti prieš Ukrainos pajėgas. Cerkvėse taip pat būdavo laikomi ginklai.
Kita vertus, nemažai Ukrainos rusakalbių ortodoksų išties ištikimi Maskvos patriarchatui, tad tikėtina, kad daug parapijų savo pozicijos nepakeistų, net jei ekumeninis patriarchatas Stambule išduotų autokefaliją pripažįstantį dokumentą – tomosą – Kijevo patriarchatui.
Politikai Kijeve jau yra parengę teisės aktus, pagal kuriuos MP+UOB būtų pervadinta Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje. Tokius įstatymus Kijevo patriarchatas remtų, o Maskvos patriarchatas jiems priešinasi.
Su Konstantinopolio patriarchatu ryšius nutraukęs Maskvos patriarchatas jau šią savaitę įspėjo tikinčiuosius viešai nesimelsti cerkvėse Stambule, Antalijoje ir kai kuriose Graikijos salose.
Tuo pat metu atskiros Maskvos patriarchatui pavaldžios parapijos vis tiek gali bandyti pereiti į Kijevo pusę. Taip nuo 2014-ųjų, kai įsiplieskė karas, jau pasielgė daugiau nei 70 parapijų.
Politika ir religija
Spalio 12-ąją Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pakartojo, kad Maskva nusiteikusi „ginti interesus“ ne tik Ukrainos etninių rusų ir rusakalbių, bet ir ortodoksų. Tiesa, jis pridūrė, kad Rusija naudos tik „politines ir diplomatines“ priemones.
D.Peskovas taip pat pabrėžė, kad „Rusijos pasaulietinės valdžios atstovai negali kištis į tarpbažnytinį dialogą“ – esą taip niekada nebuvo ir nebus.
Bet daugelis ukrainiečių atkreipia dėmesį, kad tokie tikinimai veidmainiški – kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia jau daug šimtmečių yra integrali šalies valdžios dalis.
Antai prasidėjus konfliktui Donbase daug Maskvai ištikimų ortodoksų dvasininkų atsisakė rengti žuvusių ukrainiečių karių laidotuves. Tokie dvasininkai taip pat entuziastingai pritarė Krymo aneksijai.
„Tai mūsų nepriklausomybės klausimas, – teigė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Tai mūsų valstybingumo ir nacionalinio saugumo, tai pasaulinės geopolitikos klausimas. Taip griūva ilgametės Maskvos pretenzijos į pasaulinį dominavimą.
Mūsų Bažnyčios nepriklausomybė yra dalis mūsų proeuropietiškų ir proukrainietiškų tikslų.“
Nacionalinis saugumas?
P.Porošenkos, kuris antradienį dar pareiškė, kad „Rusijos Ortodoksų Bažnyčia žengia į saviizoliaciją“, kalbos apie nacionalinį saugumą atspindi Ukrainoje įsigalėjusį požiūrį, esą Maskvos patriarchatas yra Rusijos vykdomo hibridinio karo įrankis.
Daug ekspertų abejoja vadinamojo Gerasimovo doktrina (Rusijos generalinio štabo vado Valerijaus Gerasimovo, – red.), bet pagal ją hibridinis karas reiškia „nuotolinius, kontakto nereikalaujančius veiksmus priešo atžvilgiu visoje jo teritorijoje“.
Anot Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputato Dmytro Tymčiuko, birželį, kai klausimas dėl Kijevo patriarchato autokefalijos buvo beveik išspręstas, „Rusijos prezidento administracijoje buvo nuspręsta aktyvuoti ruošimąsi tolesniems destrukciniams veiksmams“.
„Pasinaudodamos šia proga, Rusijos specialiosios tarnybos ir penktoji kolona Ukrainoje planuoja aktyvuoti pajėgumus ir sukelti vidinio konflikto situaciją“, – teigė D.Tymčiukas.
Kam atiteks ortodoksų vienuolynai?
Aišku, be dvasinių, patriotinių ir politinių klausimų yra ir visiškai žemiškos problemos: kam atiteks nuosavybė?
Spalio 11-ąją Konstantinopolio patriarchato paskelbtame pranešime konkrečiai raginama „išvengti cerkvių, vienuolynų ir kito turto apropriavimo, taip pat – smurto ir keršto akcijų“.
Dėmesys visų pirma krypsta į Kijevo Pečorų lauros vienuolyną ir Ukrainos vakarinėje dalyje esančią Počajevo laurą. Kijevo patriarchas Filaretas jau pareiškė, kad šie garsūs vienuolynai – „Ukrainos šventovės, negalinčios priklausyti Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai“.
Legaliai abu vienuolynai yra Ukrainos vyriausybės nuosavybė. Bet buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nemokamai perdavė abi šventoves Maskvos patriarchatui ištikimai Bažnyčiai – net penkiems dešimtmečiams.
Kova dėl teisių į nuosavybę greičiausiai vyks visoje Ukrainoje. Pagal šalies įstatymus nuosavybė priklauso atskiroms parapijoms, galinčioms pasirinkti patriarchatą, o nuosavybę pasiimti su savimi.
„Turtas niekada nėra prarandamas ramiai, – pastebėjo maskvietis religijotyrininkas Andrejus Desnickis. – Įsivaizduokite kaimo cerkvę. Jei bus sukurta nauja nacionalinė Bažnyčia, bus žmonių, kurie siūlys pereiti į ją.
Kiti sakys: „Ne, mes pasiliekame su Maskvos Bažnyčia. Akivaizdu, kad pralaimėjusi pusė – ar teisme, ar per susirėmimus – sakys, jog kiti užgrobė turtą.
Kai vyksta skyrybos ir keičiamasi abipusiais kaltinimais, neįmanoma taikiai pasidalinti turtą. Tikėtina, kad bus daug turto užgrobimo atvejų.“
Ar neįsiplieks smurtas?
Nors tiek Kijevo patriarchatas, tiek Ukrainos vyriausybė tikina, esą procesas gali būti taikus, stebėtojai neslepia susirūpinimo, kad gali kilti smurto banga.
„Taikus visų problemų išsprendimas neįeina į Maskvos patriarchato planus, – teigė ukrainietis religijotyrininkas Viktoras Jelenskis. – Rusai nuolat kalba apie mūšius, kraują ir panašiai. Taip jie atskleidžia savo veiksmų ateityje scenarijų.
Mes žinome, kad jie turi talento ir gali sukelti tarpetninius bei tarpbažnytinius konfliktus.“
Maskvos metropolitas Ilarionas, Maskvos patriarchato išorinių ryšių vadovas, dar tą pačią spalio 11-ąją pareiškė: „Žinoma, ortodoksai gins savo šventoves. Gali būti kraujo.“
Savo ruožtu Ukrainos vidaus reikalų ministerijos atstovas Ivanas Varčenka atskleidė, kad šalies teisėsauga jau įspėjo MP+UOB atstovus dėl galimų nuobaudų, jei bus kurstomas smurtas.
Žinoma, kaip be Rusijos kazokų. Kubanės regiono kazokų bendruomenė atvirame laiške Ekumeninei tarybai išreiškė „vieningą paramą“ Maskvos patriarchui ir pabrėžė esanti pasiruošusi ginti „Bažnyčios vienybę ir integralumą“.
Paklaustas, ar Ukrainoje gali kilti neramumų dėl ortodoksų Bažnyčios autokefalijos, Maskvoje dirbantis politikos analitikas Dmitrijus Oreškinas neabejojo: „Ne tik gali, bet kils. Bet viskas bus padaryta taip, kad nebus įmanoma įrodyta, jog smurtą inicijavo Maskva.“
Ukrainietis analitikas Volodymyras Fesenka sutiko: „Provokacijas rengs įvairios Ukrainos organizacijos, bet jas bus pažadinusios Rusijos specialiosios tarnybos.“
-
Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?
-
Aštrėjant kovai dėl Ukrainos bažnyčios nepriklausomybės baiminamasi „religinio karo“
-
P.Porošenka: Ukraina gerbs tikinčiųjų, norinčių likti Rusijos Bažnyčioje, sprendimą
-
Rusijos Ortodoksų Bažnyčia skelbia nutraukianti ryšius su Konstantinopoliu
-
P.Porošenka: Rusijos Ortodoksų Bažnyčia žengia į saviizoliaciją
