Nors Kolumbijos vyriausybei ir Revoliucinėms ginkluotosioms Kolumbijos pajėgoms (FARC) pasirašius susitarimą dėl 52 metus trunkančio konflikto nutraukimo J.M.Santosas buvo imtas laikyti vienu pagrindinių pretendentų į Nobelio taikos premiją, praėjusį savaitgalį Kolumbijos gyventojai netikėtai atsisakė jį ratifikuoti referendumu. Tai reiškia, kad susitarimas neįsigalios.
15min primena pagrindinius faktus apie Kolumbijoje dar nuo Šaltojo karo laikų besitęsiantį konfliktą ir jį užbaigti turėjusį referendumą.
Konfliktas prasidėjo kaip kova prieš nelygybę
FARC, vedini marksistinės ideologijos, įkvėpti Kubos revoliucijos sėkmės pradėjo karą prieš Kolumbijos vyriausybę 1964 metais, po armijos numalšinto valstiečių sukilimo.
Iš pradžių jie buvo karinis Kolumbijos komunistų partijos sparnas. Šio judėjimo pradininkai buvo smulkūs ūkininkai, pasiryžę kovoti prieš vis didėjančią nelygybę šalyje, kur didžiulius žemės plotus valdė saujelė turtingųjų. FARC skelbia, kad jų ideologija – marksizmas ir kad jie kovoja už socialinį teisingumą visoje Kolumbijoje. Iki pat šių laikų grupuotė visų pirma veikia kaimiškose teritorijose.
Per dešimtmečius į šį konfliktą įsitraukė kelios kairiųjų sukilėlių grupuotės, dešiniojo sparno sukarintos organizacijos ir narkotikų kontrabandininkų bei prekyba žmonėmis užsiiminėjančios gaujos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad FARC savo veiklą daugiausia finansuoja iš prekybos narkotikais.
Vienas didžiausių dar Šaltojo karo metu prasidėjusių konfliktų savo namus palikti privertė apie 6 milijonus žmonių bei nusinešė daugiau nei 260 tūkst. žmonių gyvybių.
2002 metais FARC priklausė 20 tūkst. kovotojų, kurie kontroliavo beveik trečdalį šalies teritorijos. FARC iki šiol save vadina partizanais, tačiau tarptautinė bendruomenė FARC ilgai laikė teroristais. FARC yra atsakinga už tūkstančių žmonių pagrobimus siekiant išpirkos.
FARC vadovauja Sekretoriatas, kurį sudaro 12 regioninių grupuočių vadovai. Pagrindinis FARC vadovas yra Rodrigo Londono, geriau žinomas kaip Timochenko.
Sukilėliai sėdo prie derybų stalo po intensyvaus kariuomenės puolimo 2006-2009 metais. Tuomet gynybos ministro postą užėmė J.M.Santosas. Kolumbijos kariuomenė reikšmingai susilpnino FARC: manoma, kad dabar grupuotei priklauso apie 6-7 tūkst. kovotojų ir 8 tūkst. civilių.
FARC yra dažnai kaltinami tuo, kad grobia moteris ir vaikus. Tiesa, FARC teigia, kad visi nariai prie grupuotės jungiasi savanoriškai. Dažniausiai tai būna mažas pajamas turintys ūkininkai iš kaimiškų vietovių.
J.M.Santosui tapus prezidentu po keleto nesėkmingų taikos darybų Kuboje praėjusį mėnesį pagaliau pavyko suderinti beveik 300 puslapių apimančią sutartį. Derybos tęsėsi šešerius metus: dvejus – slapčia ir dar ketverius – viešai. Patys sukilėliai teigia, kad taikos norėjo ir seniau, bet sąlygos tam buvo netinkamos, tačiau daug ekspertų mano, kad grupuotę derėtis privertė silpnėjančios jos pozicijos.
Susitarimas, nepatvirtintas referendumu
Praėjusią savaitę Kolumbijos vyriausybė ir FARC pasirašė istorinį susitarimą, kuriuo formaliai turėjo būti užbaigtas daugiau nei 52 metus trukęs ginkluotas konfliktas.
Per jaudinančią ceremoniją J.M.Santosas paspaudė ranką R.Londonui.
Šis jausmingoje kalboje, kurią stebėjo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas, JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry ir Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas, atsiprašė visų konflikto aukų.
Tačiau tam, kad po ketverių derybų metų gimęs susitarimas įsigaliotų, jis privalėjo būti patvirtintas referendumu.
Nors buvo prognozuojama užtikrinta pergalė, netikėti sekmadienio referendumo rezultatai rodo, kad 50,24 proc. rinkėjų balsavo prieš taikos susitarimą su FARC, o jam pritarė 49,76 proc. balsavusiųjų.
Tai tik 63 tūkstančių balsų skirtumas iš 13 milijonų sekmadienį atėjusių pareikšti savo nuomonę. Referendumo aktyvumas buvo žemas – šiek tiek daugiau kaip 37 proc.
Kodėl kolumbiečiai pasisakė prieš referendumą?
Pagal taikos sutartį buvo planuojama FARC įtraukti į politinį šalies gyvenimą ir ją transformuoti į politinę partiją.
FARC būtų buvusi įpareigota palikti džiungles ir nusiginkluoti, procesą prižiūrint Jungtinėms Tautoms. Susitarime buvo numatyta, kad 5 765 FARC sukilėliai nusiginkluos, o grupuotė taps politine partija, kuriai bus užtikrintas10 garantuotų vietų Kongrese po dviejų ateinančių rinkimų.
Turėjo būti įsteigti specialūs teismai nagrinėti byloms dėl nusikaltimų, įvykdytų konflikto metu. Už nesunkius nusikaltimus juos įvykdę asmenys būtų buvę amnestuojami.
Tačiau nuo atsakomybės nebūtų buvę atleisti asmenys, kalti dėl sunkiausių nusikaltimų, tokių kaip žudynės, kankinimai ir prievartavimai. Jiems grėsė iki 20 metų kalėjimo, tačiau jie galėjo tikėtis švelnesnės bausmės, jei būtų prisipažinę.
Tačiau šalyje vis dar tvyro nepasitikėjimas FARC intencijomis. Prezidentas Andresas Pastrana, šalį valdęs nuo 1998 iki 2002, sukūrė Šveicarijos dydžio demilitarizuotą zoną, kurioje turėjo vykti taikos derybos. Po kelerių metų paaiškėjo, kad FARC pasinaudojo šia teritorija persigrupavimui ir pozicijų stiprinimui.
Daugiausiai prieštaringų nuomonių sukėlė atsakomybės už konflikto metu padarytus nusikaltimus klausimas.
Buvo siūloma, kad nusikaltimus vykdžiusiems, tačiau juos pripažinusiems sukilėliams būtų suteikta galimybė išvengti kalėjimo, jį pakeičiant karo nualintai visuomenei naudingais darbais.
Siekiant ginklų atsisakiusius FARC narius sugrąžinti į normalų gyvenimą, jiems taip pat būtų skiriama 90 proc. minimalaus atlyginimo siekianti išmoka. Taikos susitarimo priešininkai tai vadina „atlyginimu“ sukilėliams, kurie grobė ir žudė savo bendrapiliečius.
Pagrindinis „Ne“ kampanijos vedlys – buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribe. Jo manymu, taikos susitarimas yra neteisingas nukentėjusiųjų atžvilgiu ir pernelyg švelnus FARC, kuriuos jis vadina teroristais.
Referendumas atskleidė, kad šalis yra pasidalijusi į dvi stovyklas: viena jų tiesiogiai patyrė karą, o kita – tik stebėjo jį per žinias, sakė ekspertai.
„Kaimiškoji dalis, kuri išgyveno konfliktą, pritarė taikai. Miestas tarė „ne“, – sakė Kolumbijos taikos ir susitaikymo fondo atstovas Arielis Avila.
„Kadangi Kolumbijos miestai nesusidūrė su kovomis, oro atakomis, jie nemato poreikio nuolaidžiauti kairiųjų sukilėliams“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Kas vyksta dabar?
Prezidentas J.M.Santosas teigė, kad susitaikė su rezultatais, tačiau toliau sieks užtikrinti taiką. FARC lyderis taip pat patvirtino, kad jo tikslas tebėra karo pabaiga šalyje.
FARC vadovas Rodrigo Londono iš Havanos, kurioje vyko ketverius metus trukusios derybos, sakė, kad sukilėliai yra įsipareigoję sudaryti taikos susitarimą su vyriausybe.
R.Londono, dar žinomas kaip Timoleonas Jimenezas arba Timochenko, teigė, kad FARC yra pasiruošusi taisyti tautos atmestą taikos susitarimą.
Referendumo rezultatas „nereiškia, kad kova dėl taikos yra pralaimėta“, sakė jis.
Iš pradžių skelbta, kad paliaubos su kairiųjų sukilėlių grupuote FARC liausis galioti spalio 31 dieną. Jei iki to laiko nebus rasta sprendimo, karas gali atsinaujinti, nors, kaip parodė referendumas, apie 50 tūkst. žmonių pasisakė už taiką.
Gynybos ministras Luisas Villegasas vėliau nukėlė šią datą ir pareiškė, kad vyriausybė yra pasirengusi išlaikyti paliaubas „kiek tik reikės“.
Mėgindamas išgelbėti taikos sutartį, turėjusią tapti svarbiausiu jo kadencijos pasiekimu, J.M.Santosas susitiko su savo buvusiu viršininku, o dabar – pagrindiniu politiniu oponentu A.Uribe. Šis pavadino jį išdaviku už tai, kad bando susitarti FARC.
Dešiniojo sparno griežto kurso šalininkas A.Uribe, prezidento pareigas ėjęs 2002–2010 metais, anksčiau džiūgavo dėl netikėtų referendumo rezultatų, o po susitikimo su lyderiu kalbėjo ne taip taikiai. Jis kritikavo rugsėjo 26 dieną pasirašytą sutartį, kuri, jo nuomone, užtikrino „visišką nebaudžiamumą“ sukilėliams ir leido jiems, šiurkščiai pažeidusiems žmogaus teises, būti renkamiems į valdžią. Taip pat A.Uribe nurodė, kad pateikė J.M.Santosui sąrašą „pataisymų ir pirminių pasiūlymų“, kurie turėtų būti įtraukti į naują susitarimą.
A.Uribe taip pat paprašė tarptautinės bendruomenės „supratimo ir palaikymo“. Anot jo, paskelbus referendumo rezultatus to itin trūksta.
A.Uribe nebegali kandidatuoti į prezidentus – kaip ir J.M.Santosas, jis jau pasiekė dviejų kadencijų limitą. Tačiau šis politikas galėtų atlikti itin svarbų vaidmenį 2018 metų rinkimuose.
J.M.Santosas taip pat buvo susitikęs deryboms su 1998–2002 metais prezidento poste dirbusiu Andresu Pastrana, irgi smarkiai prieštaraujančiu taikos sutarčiai.
Prezidentas prižadėjo tartis su priešininkais, kad rastų būdą ne tik sudaryti taikos susitarimą su FARC, bet ir sustiprinti jį.
Tai kodėl J.M.Santosas gavo Nobelio premiją?
J.M.Santosas buvo pagerbtas už „ryžtingas pastangas užbaigti jau ilgiau kaip 50 metų vykstantį pilietinį karą“, nusinešusį jau bent 220 tūkst. žmonių gyvybių, o dar beveik 6 mln. gyventojų privertusį palikti savo namus, sakoma komiteto pranešime.
Kuomet žurnalistai komiteto pranešėjos paklausė, ar prizo įteikimas prezidentui, kurio pasiektą susitarimą atmetė Kolumbijos piliečiai, nėra nepagarba Kolumbijos demokratijai, ji atsakė, kad kolumbiečiai atmetė tik kai kurias taikos sutarties detales, o ne pačią idėją siekti taikos.
Jos teigimu, apdovanojimas turėtų paskatinti šalies vadovos toliau kovoti dėl taikos ir neleisti įtampai atsinaujinti.
„Komitetas tikisi, kad taikos premija suteiks Santosui jėgų įvykdyti šią sunkią užduotį. Be to, komitetas tikisi, kad po keleto metų Kolumbijos gyventojai jau galės džiaugtis susitaikymo proceso vaisiais. Nors taikos sutartis buvo atmesta referendumu, derybos atvedė kruviną konfliktą arčiau taikos. Santoso pastangos siekti taikos atitinka Alfredo Nobelio testamento dvasią“, – sakė komiteto pranešėja.
Nobelio komitetas nekomentavo, ar buvo svarstoma taikos premija apdovanoti ir FARC grupuotę. Jo atstovė teigė proceso detalių nekomentuojanti.
