Visus reportažus iš Irako rasite čia.
Karas šiai valstybei nėra svetimas. Vien per pastaruosius kelis dešimtmečius Irakas buvo įsivėlęs į 12 konfliktų, prikausčiusių pasaulio dėmesį.
Turbūt žinomiausi iš jų yra Persų įlankos karas bei vadinamasis Irako karas, į kurį JAV ir Jungtinė Karalystė kartu su sąjungininkais buvo tiesiogiai įsivėlusi aštuonerius metus – iki 2011 metų. Būtent pastarojo konflikto padariniai lėmė suirutę, dėl kurios saugumo ekspertai suka galvą iki šiol.
Per pirmuosius Irako karo metus diktatorius Saddamas Husseinas buvo pasiųstas myriop, jo partija buvo nustumta nuo valdžios, o po pereinamojo laikotarpio valstybės kontrolė atsidūrė tvirtose Nourio al-Malikio rankose. Bet to toli gražu neužteko užtikrinti stabilumą karo nuniokotoje valstybėje.
Irako premjeras N.al-Malikis savo partijai ir rezistencijai vadovavo iš Sirijos sostinės Damasko, todėl iki sąjungininkų invazijos į savo šalį nebuvo įkėlęs kojos net 24 metus.
Prieš apytiksliai 7 tūkst. IS džihadistų šįkart stoja apie 100 tūkst. sąjungininkų karių. Bet net ir toks triuškinantis skirtumas negarantuoja pergalingos Mosulo mūšio baigties.
Užsitarnauti irakiečių palaikymo nepadėjo ir jo glaudūs ryšiai su Sirija, Iranu bei Vakarais. O daugiausia kritikų nepasitenkinimo sukėlė tai, jog į aukštus postus valstybinėse institucijose ir kariuomenėje N.al-Malikis neva skyrė tik savo partijai lojalius žmones.
Vidinės Irako politikos rietenos privedė iki parlamento boikoto. Daugiausia parlamentarų turėjusi „Iraqiyya“ partija 2012 metais paskelbė atsiribojanti nuo tokios N.al-Malikio politikos. Dėl to 91 parlamento narys ilgiau nei mėnesį nesilankė savo darbo vietoje.
Tai buvo perspėjimo signalas N.al-Malikiui ir tarptautinei bendruomenei, jog pastangos suvienyti išvargusią valstybę eina perniek. Susirėmimai su musulmonų sunitų grupėmis vis dažnėjo, kurdų noras įkurti atskirą valstybę tik stiprėjo, o ministras pirmininkas į tai ir toliau žiūrėjo pro pirštus.
Net kai 2014-aisiais Irako prezidentas Fuadas Musumas premjeru paskyrė Haidarą al-Abadį, N.al-Malikis laikėsi įsikibęs valdžios iki tol, kol džihadistų grupuotė be didesnio pasipriešinimo užėmė didžiulę dalį šalies teritorijos ir paskelbė įkurianti kalifatą – „Islamo valstybę“.
Pagrindinis džihadistų tikslas tuomet buvo strateginėje vietoje įsikūręs Mosulo miestas. Jį užėmę IS kovotojai perėmė reguliariosios Irako armijos ginkluotę, naftos platformas, o beveik du milijonai vietinių irakiečių atsidūrė teroristų kontrolėje.
Svarbiausiu ir daugiausiai gyventojų turinčiu IS miestu Mosulas išlieka iki šiol. Jo praradimas būtų rimtas smūgis džihadistų paskelbtam kalifatui. Dėl to irakiečiai šiuo metu taip nuožmiai ir kovoja jo prieigose.
Verta pažymėti, kad spalio mėnesį prasidėjęs mūšis dėl Mosulo nėra pirmasis. Perimti jį chaotiškai bandyta ir 2015-aisiais, ir net šiemet, tačiau abu kartus pergalę šventė IS džihadistai. Šįkart operacijos „Qadimun ya Naynawa” („Mes ateiname, Nineve“, – aut. past.) pradžią spalio 16 dieną paskelbė pats premjeras H.al-Abadis.
Iškart po jo žodžių prasidėjo IS pozicijų bombardavimas, o papildomi Irako reguliariosios kariuomenės ir specialiųjų pajėgų kariai išjudėjo iš Bagdado Mosulo link. Tuo tarpu kurdų „Pešmerga“ kovotojai po pirmųjų operacijos dienų Mosulo prieigose jau galėjo pasigirti užėmę bent dešimtį džihadistų kontroliuotų kaimelių. Tokia sėkmė sąjungininkus lydėjo keletą pirmųjų savaičių, tačiau vėliau jų puolimo mašina pradėjo mažinti apsukas.
Kai kurie net pradėjo dvejoti, jog Irako kariuomenė, atidavusi Mosulą džihadistams į rankas, nesugebės jo susigrąžinti. Ar tokiems svarstymams yra pagrindo?
Iš dalies. Visų pirma, tai nėra ta pati kariuomenė. 2014-aisiais įsisiūbavus neramumams ir susirėmimams su džihadistais Irake daugybė sunitų kareivių ir karininkų, kamuojamų nostalgiškų jausmų S.Husseino valdžiai, dezertyravo.
Jie ne šiaip sau nutarė apleisti mūšio lauką, o perėjo į kitą pusę – pas IS džihadistus, apgulusius Mosulą ir kitas teritorijas.
Tuo metu, kai 2014-aisias IS nusitaikė į Mosulą, didžioji dalis vietinių karių, ginkluotės ir tankų buvo dislokuota Anbaro regione, arčiau Irako sostinės Bagdado. Mosule buvo likusios dvi divizijos – iki 30 tūkst. karių, neskaičiuojant susirėmimų metu pas priešininkus perbėgusių karių.
O naujausiai operacijai jėgas suvienijo ne tik NATO valstybių treniruotos vietinių kovotojų grupės ir kariuomenės daliniai. Į šią operaciją aktyviai įsitraukė ir JAV bei Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų kariai. Kitaip tariant, prieš apytiksliai 7 tūkst. IS džihadistų šįkart stoja apie 100 tūkst. sąjungininkų karių.
Bet net ir toks triuškinantis skirtumas negarantuoja pergalingos Mosulo mūšio baigties, kadangi sąjungininkai įsivėlė į kovą džihadistų namų aikštelėje.
IS kovoja nekonvencinį karą. Sąjungininkų jie laukia užblokuotose gatvėse, iš kurių daugelis yra užminuotos. Dėl to sąjungininkams sunku patekti į Mosulą šarvuočiais ar tankais, o teritorijos nepažįstantiems pėstininkams kiekviena tokia gatvė gali tapti mirtinais spąstais.
Paprastai tokioje situacijoje savo darbą turėtų atlikti sąjungininkų naikintuvų pilotai ir artilerija. Tik ne Mosule. Dar spalio mėnesį buvo pranešta, kad iš aplinkinių kaimelių dingo apie 550 šeimų. Ekspertai baiminasi, kad šių šeimų nariai bus panaudoti kaip gyvieji skydai. Taip žaisdami tūkstančiais civilių gyvybių džihadistai sugebėjo atimti oro pranašumą iš savo priešininkų.
Taip pat reikėtų nepamiršti, jog džihadistai yra visiškai neprognozuojami. Praradus Mosulą jų lauktų nelaisvė, ilgas teismo procesas ir, galbūt, mirtis, todėl jie paprasčiausiai neturi ką prarasti. Tai reiškia ir tūkstančius potencialių savižudžių sprogdintojų, kurie gali pulti ir miesto viduje, ir jo prieigose, ištrūkę slaptais tuneliais.
Turint omenyje šio mūšio svarbą tiek IS, tiek sąjungininkams, kol kas galima tik įsivaizduoti, kokia pragariška kova užvirs dėl Mosulo artimiausiu metu. Bet labiausiai nerimą kelia Mosulo gyventojų likimas. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) jau perspėjo, kad neskyrus pakankamai dėmesio milijonui Mosule likusių žmonių, laukia tikra humanitarinė katastrofa.
