Tačiau šiemet oficialiai minima ne revoliucija, o 1612 m. sukilimas prieš lenkus. Nacionalinės vienybės dieną sugalvojo carinė valdžia, o Vladimiro Putino valdžia šią tradiciją atgaivino 2005 m. Ši data minima lapkričio 4 d., ir tai yra idealus laikas. Ar po trijų dienų gulinėjimo ant sofų kas nors pastebės, kad niekur nesimato raudonų vėliavų?
Šimtasis jubiliejus yra ypatinga proga. Tačiau Leninas ir jo draugai šiandienos Rusijoje nenusipelno nieko daugiau nei pašto ženklų apvaliam jubiliejui atminti. Pats Leninas vis dar guli mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje, tačiau niekas nenori kalbėti apie jo nuveiktus darbus. Dabartinė Rusijos valdžia, anot C.Merridale, plačiai naudojasi istorija – kiekvienas vaikas greičiausiai žino apie Didįjį Tėvynės karą su fašizmu, tačiau Leninui šioje istorijos interpretacijoje vietos nėra.
Juk Leninas yra toks nuobodžiai pažįstamas, tikina autorė. Jei taip bus ir toliau, jei jaunimas nenorės apie tai galvoti, tai net ir šis jubiliejus praeis niekieno nepastebėtas. Pasigirdo kalbų, kad naujieji Rusijos kairieji šiemet gali išeiti į gatves ir jubiliejų pažymėti demonstracijomis, tačiau dauguma jaunesnių nei penkiasdešimties metų rusų sovietinę istoriją vertina kaip senieną ir nesusipratimą. Valstybė nori, kad taip būtų ir toliau, kad ir toliau ši data būtų svarbi tik senukams, pardavinėjantiems obuolius prie metro stočių.
Rusijos revoliucija buvo metas, kai plyšo žmogiškosios kultūros šydas. Tai buvo euforiškos vilties ir gąsdinančio utopinio eksperimento metas, kai buvo iki kraštutinumo išbandytos XIX amžiaus fantazijos apie progresą.
Revoliuciją įgyvendino dešimtys tūkstančių fanatiškų entuziastų. Tačiau jų provaikiams tai neįdomu. Tokia padėtis valdžiai tinka. Nuobodulys įsivyrauja bet kokiame oficialiame renginyje, kuriame prasideda diskusija šiuo klausimu. Dauguma pasirenka saugiausią ir nuobodžiausią kelią. Pavyzdžiui, organizuojama apskritojo stalo diskusija Smolnyje – pastate, iš kurio Leninas pradėjo revoliuciją ir jai vadovavo. Tačiau šiemet lapkričio pabaigoje numatyto renginio tema bus ne revoliucija, o Suomijos nepriklausomybės šimtmetis.
Gal kas nors planuojama muziejuose? Rusijos valstybė išsaugojo kiekvieną tuos revoliucinius metus primenantį daiktą, įskaitant Lenino pagalvę ir jo svainio šachmatus. Vis dar galima pamatyti Stalino vonią, kurioje Leninas greičiausiai prausėsi prieš sprukdamas nuo A.Kerenskio policijos. Tačiau ir muziejuose neplanuojama nieko ypatinga – jokio didelio renginio, jokių filmavimo kamerų. Bolševikų partijos laikraščio „Pravda“ muziejui akivaizdžiai trūksta lėšų. Sovietmečiu čia lankydavosi tūkstančiai mokinių, nes tai būdavo mokymo programos dalis; dabar muziejuje daugiausia lankosi turistai, rašo C.Merridale.
Rusijos revoliucija buvo metas, kai plyšo žmogiškosios kultūros šydas. Tai buvo euforiškos vilties ir gąsdinančio utopinio eksperimento metas, kai buvo iki kraštutinumo išbandytos XIX amžiaus fantazijos apie progresą.
Norėdami susigrąžinti mokinius, darbuotojai yra priversti prisitaikyti. „Mes tai vadiname tolerancijos muziejumi, – aiškina gidas. – Matote? Viskas šioje patalpoje yra iš kitų Europos šalių. Spausdinimo mašinėlė – iš Vokietijos, stalas – iš Prancūzijos.“
Tačiau vengti – ne visada geriausia taktika. Tokios reikšmės įvykio šimtmetį neišvengiamai kas nors imsis pažymėti, todėl turi būti ir oficiali reakcija. Prieš dešimt mėnesių nepriklausomas žurnalistas Michailas Zygaris sukūrė interneto svetainę, kurioje aprašoma, kas įvyko kiekvieną 1917 m. dieną. Pavėluotai, tačiau skyrusi daug daugiau lėšų valstybės finansuojama „Russia Today“ sukūrė patrauklią „Twitter“ paskyrą, kurioje gausu archyvinių nuotraukų ir skelbiamos įsivaizduojamos kai kurių svarbiausių 1917 m. veikėjų „Twitter“ žinutės.
Kremlius daug kruopščiau rengiasi kitam kitąmet artėjančiam jubiliejui. 1918 m. liepos mėn. buvo sušaudyta Romanovų šeima. To nusikaltimo istorinės pamokos yra tai, ką gali suprasti visi. Teigiama, kad žmonėms reikia stiprios valstybės ir kad Rusijos valstybė yra ypatinga. Kitaip nei režimai Vakaruose, Rusijos režimas ne tik patriotiškas, bet ir remiasi stačiatikybe. Būtent todėl dabar Nikolajus II yra šventasis, o jo žūtis nuo bolševikų rankos vertinama kaip kankinystė. Patriotiškai nusiteikusiems rusams jis yra simbolis, per kurį jie gali atsiminti kiekvieną kitą revoliucijos kankinį. Aukos suvienija tautą, visi turi progą gedėti. Siekiant pagerbti milijonus aukų, Maskvoje buvo pastatyta didelė ir įspūdinga katedra.
Rusijos mokyklose dabar akcentuojama idealizuota nacionalizmo forma, o ne žmonių valdžia ar socialinis teisingumas. Rusija yra naujoji Bizantija, ji nebesiekia pasauliui mosuoti raudonąja vėliava.
Neliks nepažymėtas ir dar vienas jubiliejus. 1917 m. gruodžio 18 d. buvo įkurta siaubą visiems kėlusi Lenino slaptoji policija, vadinta Ypatingąja komisija (ČK). Jos įpėdinės buvo Stalino NKVD ir liūnai pagarsėjusi KGB; minėjimą su atminimo medaliais ir šampanu kitą mėnesį rengs dabartinė slaptoji tarnyba – FSB. Tikėtina, kad, kaip tos tarnybos pulkininkas ir buvęs vadovas, pagrindinis minėjimo svečias gali būti V. Putinas.
Tai, kad daugelis revoliucijos kankinių žuvo nuo slaptosios policijos rankų, dabar tėra tik istorijos faktas. Leninui nekilo jokių problemų įsakyti ČK imtis masiškai naikinti šventikus ir vadinamąją buržuaziją. 1918 m. gatvėse ėmė kauptis nužudytųjų kūnai. Tačiau tokių tiesų nepaisoma. Naujoji katedra revoliucijos kankiniams yra visai netoli nuo FSB būstinės Lubiankos aikštėje.
Tad, artėjant revoliucijos jubiliejui, lieka tik Leninas ir jo vaiduoklis. Kažkada tai buvo nerimstantis, pavojingas ir žvitrus politikas; dabar jis guli Raudonojoje aikštėje kaip gyvūno iškamša. Atsižvelgiant į tai, kad senasis Maskvos centras pamažu virsta stačiatikiška ir itin rusiška erdve, Lenino mauzoliejus atrodo vis keisčiau. Tačiau, nors nėra didelio noro pagerbti šį žmogų, jo balzamuotą kūną pašalinti nėra taip lengva.
