Ant tanko stovinčio ir visuomenę perversmininkams nepasiduoti raginančio B.Jelcino vaizdai tapo viena iš šiuolaikinės Rusijos istorijos vizitinių kortelių. Demonstruodamas drąsą B.Jelcinas rugpjūčio 19-ąją, pirmąją pučo dieną, priešais parlamento rūmus užsilipęs ant tanko ragino jo pavyzdžiu sekti ir kitus žmones.
Tą rytą grupė kraštutinių komunistų surengė perversmą prieš Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo reformas. SSRS vadovas buvo izoliuotas savo rezidencijoje Kryme, tuo tarpu į Maskvos gatves išriedėjo tankai ir kariai. Atrodė, kad politinių ir ekonominių reformų „glasnost“ ir „perestroika“ era baigiasi.
Tačiau netrukus po perversmo pradžios, šalies parlamente susirinko ryžtinga Rusijos demokratų grupė. Baltųjų rūmų link ėmė plūsti ir daugiau demokratinėms vertybėms neabejingų šalies piliečių.
Moralinė dilema
Tą rytą Baltuosiuose rūmuose buvo ir Michailas Arutiunovas. Mokslininkas, 1980-aisiais susidomėjęs žmogaus teisėmis. Kaip ir daugelis kitų tais laikais, M.Arutiunovas kažkaip atsidūrė politikoje ir tapo Rusijos parlamento deputatu.
M.Arutiunovas – tylus, tačiau nepalenkiamas žmogus, turintis bekompromisį požiūrį į tai, kas gera, o ne kas bloga. Jis iki šiol atrodo tarsi lengvai išprotėjęs profesorius. „Tą rytą buvau netoli B.Jelcino, – prisiminimais su BBC dalijosi vyras. – Jis nusprendė išeiti pasitikti tankų. Pamojęs man ranka pasakė: „Eime!“ Ir mes išėjome. Tuomet jis užsilipo ant vieno iš tankų ir pasakė savo garsiąją kalbą.“
Nors daugeliui tuo metu buvo neaišku, kaip viskas susiklostys, M.Arutiunovas tvirtino, kad baimės tą rytą nebuvo. „Mes nebijojome. Buvome tikri, kad buvome teisūs ir kad laimėsime.“ Tą dieną darytose nuotraukose ir televizijos vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip M.Arutiunovas stovi ant tanko už B.Jelcino. Jis buvo vienas iš tų, kurie išdrįso patikėti, kad įmanoma įveikti sistemą, įsitvirtinusią šalyje dar 1917 metais.
Tuo pačiu metu vienas iš tankų eskadrono vadų sprendė moralinę dilemą, kurios visais įmanomais būdais bando išvengti visi iki vieno kariuomenės pareigūnai – paklusti gautiems nurodymams, ar eiti prieš juos ir daryti tai, kas, atrodo, yra teisinga.
Sergejų Jevdkomovą pažadino netrukus po vidurnakčio. Jam buvo įsakyta įvesti tankus į Maskvą. Nevisai suvokdamas, kas vyksta, važiuodamas plačia alėja į sostinę, vyras visgi davė sau slaptą pažadą nieko nesužeisti.
Tankai buvo pastatyti prie upės, priešais Baltuosius rūmus. Tuomet buvo gautas įsakymas pervažiuoti tiltą ir pastatyti tankus priešais rūmus. Atsidūręs čia, jis pradėjo kalbėti su vienu iš demonstrantų – verslininku Sergejumi Bratchikovu. „Jis užsiropštė ant mano tanko ir paklausė: „Jūs ketinate į mus šaudyti? Gal geriau pereikite į mūsų pusę ir padėkite ginti parlamentą?“
Nauja pykčio banga
Iš pradžių S.Jevdokimovas nerimavo, kad verslininkas galėjęs būti KGB pareigūnas. Tačiau galiausiai buvo įtikintas nueiti į Baltuosius rūmus pakalbėti su ten susirinkusiais politikais ir kitais visuomenės atstovais. Sugrįžęs iš Baltųjų rūmų, tankų eskadrono vadas nurodė savo vyrams apsupti parlamentą ir nukreipti ginklus nuo pastato į kitą pusę – taip pasiruošti galimam puolimui.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Prie Rusijos Baltųjų rūmų ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą (1991 m. rugpjūčio 19 d.). |
Pučas žlugo po dar dviejų dienų, tačiau būtent šie, pirmosios perversmo dienos gestai, prigesino perversmininkų entuziazmą.
Po Sovietų Sąjungos iširimo B.Jelcinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu. M.Arutiunovas po 1991 metų politikoje užsibuvo vos porą metų. Jis griežtai priešinosi pirmajam Čečėnijos karui ir labai nusivylė naująja Rusija, kurią padėjo sukurti. Vyras teigia it bejėgis stebėjęs, kaip oligarchai ir korumpuoti pareigūnai keičia Komunistų partijos narius ir tampa naujuoju šalies elitu.
„Galiausiai gavome tai, prieš ką tuo metu kovojome, – interviu sakė vyras. – Atotrūkis tarp ypatingai turtingų ir ypatingai vargingų nuolat didėja. Deja, mūsų žmonės visuomet buvo labai pasyvūs, išskyrus kritines akimirkas.“
M.Arutiunovas prognozuoja, kad Rusijos revoliucijos dienos dar nesibaigė. „Manau, kad tai, kas vyksta dabar, galiausiai iššauks naują pykčio bangą.“
Savo ruožtu tankų eskadrono vadas S.Jevdokimovas iš armijos pasitraukė netrukus po to, kai Rusiją ėmė krėsti 1990-ųjų finansinė krizė. Per ateinančius kelerius metus vyras dirbo keletą prastai apmokamų darbų.
Jis stebėjo, kaip šalis, kuriai jis padėjo gimti, tapo daug turtingesnė – tai pasiekti leido ekonomikos liberalizavimas ir aukštos naftos kainos. Tačiau vyras taip pat matė, kaip idealai, dėl kurių jis kovojo ir dėl kurių buvo pasiryžęs paaukoti viską, ką turėjo, pamažu griuvo.
Praėjus dvidešimčiai metų, Rusijos politinė sistema tapo neatskaitinga ir korumpuota. „Tai, ko tikėjausi 1991 metais, niekada taip ir netapo realybe. Labai gaila, – kalbėjo vyras. – Visgi gyvenimas dabar yra daug geresnis nei Sovietų Sąjungoje. Tai nėra visiškai tai, ko mes tikėjomės, tačiau jis yra geresnis.“
