Kaip ir daugelio karinių konfliktų atveju, šio karo priežasčių reikia ieškoti istorijoje.
Kai 1921 m. Sakartvelas buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos sudėtį, Pietų Osetijos regionas gavo autonominio regiono statusą. 1989 m. lapkritį žlugus SSRS, Pietų Osetija paskelbė autonomiją nuo tuometinės Gruzijos Sovietų Socialistinės Respublikos – prasidėjo tris mėnesius trukusios kovos.
1990 metų gruodį prasidėjo naujas ginkluotas konfliktas tarp Sakartvelo ir Pietų Osetijos, o 1991 metais Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę.
Rusijos, Sakartvelo ir Pietų Osetijos lyderiai 1992 m. birželį susitiko Sočyje, kur pasirašė paliaubas ir susitarė sukurti trišales taikos palaikymo pajėgas, sudarytas iš 500 karių iš kiekvienos šalies.
Nuo tada Pietų Osetija buvo de facto nepriklausoma, bet Rusijos kontroliuojama. Sakartvelo centrinė valdžia kontroliavo tik kaimus, kuriuose daugumą gyventojų sudarė gruzinai.
Nuo karo Sakartvele, kurio metu šalis neteko Abchazijos ir Pietų Osetijos – jų nepriklausomybę pripažįsta tik pati Rusija – praėjo jau penkiolika metų. Estijos leidinys „Postimees“ ir 15min detaliai primena, koks tuo metu tvyrojo politinis fonas, kaip vyko šis karinis susidūrimas ir kokios buvo visko priežastys.
2003-2004 m.
2003 m. Sakartvele įvyko pirmoji vadinamoji spalvotoji revoliucija – Rožių revoliucija – per kurią buvo nuverstas dukart Sakartvelo prezidentu išrinktas Eduardas Ševardnadzė.
