Dar visai neseniai revoliucijų lyderiai žinojo, kad norint užsitikrinti sėkmę, reikia gauti priėjimą prie pagrindinių televizijos ir radijo stočių. To neįgyvendinus kildavo reali rizika, kad revoliucija taip ir neišplis. Informacija apie šių metų revoliucijas sparčiai sklido ne per televiziją, o „Facebook“ socialiniame tinkle ar „Twitter'iu“ siunčiamais pranešimais.
Nemažai specialistų teigia, kad revoliucijos arabų šalyse turbūt būtų kilusios ir be interneto, mat žmonių kantrybė jau buvo išsekusi, tačiau akivaizdu, jog greitis, kokiu šie protestai plito, būtų buvę visai kitoks. Internetas privertė istorijos ratą suktis kur kas greičiau.
Ar tikrai „Facebook“ revoliucija“?
Turbūt simboliška, kad pirmiausia masiniai neramumai kilo Tunise, šalyje, kuri yra viena iš lyderių Šiaurės Afrikoje pagal interneto naudotojų skaičių. Šios šalies prezidento žlugimas įkvėpė ir internetu besinaudojančius jaunus egiptiečius.
Revoliucija Egipte Vakaruose išsyk buvo pavadinta „Facebook“ revoliucija. Vienu jos lyderiu tapo „Google“ darbuotojas Waelas Ghonimas, sukūręs šiame socialiniame tinkle puslapį, skirtą protestams Tahriro aikštėje.
Tai, ką mes matėme šiais metais, kada nors būtų įvykę savaime
Tačiau, kaip pažymi „World Politics Review“, įdėmiai panagrinėjus šiuos protestus tampa akivaizdu, jog internetas nebuvo lemiamas veiksnys revoliucijoms. Vidutinis egiptietis gauna apie 200 dolerių per mėnesį atlyginimą, to dažniausiai neužtenka, kad nusipirktų išmanųjį telefoną su prieiga prie interneto. Trys iš keturių egiptiečių neturi priėjimo prie interneto. Vienas iš keturių egiptiečių neraštingas, daugeliui šalies gyventojų, tokie dalykai kaip „iPhone“, neįgyvendinama svajonė.
Tai, kad realybė apie socialinių tinklų poveikį revoliucijoms priešinga tai, kurią bandė kurti žiniasklaida, buvo pademonstruota rinkimų metu. Jaunieji liberalai, pradėję Egipte revoliuciją per socialinius tinklus, rinkimuose gavo apgailėtinus rezultatus. Laimėjo islamiškos tradicinės partijos.
Socialinius tinklus jaunimo rankose galima vadinti ugnimi, įžiebusia protestus, tačiau protestų išplitimo priežastimi tapo ne pats internetas, o tai, kad visuomenė tam jau buvo pasiruošusi ir tereikėjo tik nedidelės kibirkšties.
Sužavėjo Vakarus
„World Politics Review“ rašo, kad revoliucija Tunise buvo plačiai nušviečiama Egipto tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, per palydovinę televiziją, ir žmonės įtikėjo, jog diktatūrą nuversti įmanoma. Baimę praradę žmonės užpildė Kairo centrą. Žinia apie revoliuciją buvo perduota net ir žmonėms, kurie nė karto gyvenime negirdėjo apie „Twitter“ ar „Facebook“. Tuo tarpu Vakarų visuomenė, puikiai susipažinusi su socialiniais tinklais, buvo taip susižavėjusi pasakojimais apie „Facebook“ galią tokių protestų metu, kad iš tiesų patikėjo, jog revoliuciją galima surengti vien tik pasitelkus socialinius tinklus.
Kitose arabų šalyse susiklostė panaši situacija. Jemene 90 proc. gyventojų neturi prieigos prie interneto. „Twitter“ ir „Facebook“ tinkluose sklido informacija apie planuojamus įvykius, tačiau žmonėms nereikėjo jungtis prie tinklo, kad įsilietų į protestuotojų gretas.
Tiesa, leidinys pripažįsta, kad, tokioms akcijoms kaip „Okupuok Volstrytą“, socialiniai tinklai buvo itin svarbūs. Tačiau čia situacija kita – jos vyko išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, kuriose kone kiekvienas žmogus gali nesunkiai gauti prieigą prie interneto. Socialinių tinklų naudojimas ne išimtimi tapo ir protesto akcijų Rusijoje metu – jaunimas puikiai žinojo, kaip organizuoti demonstracijas, nepaisant jokių valdžios bandymų apriboti tai.
Internetas neabejotinai suteikė 2011 metų protestams unikalumo. Ir nors „Twitter“ bei „Facebook“, priešingai nei kai kas galvoja, nebuvo nepakeičiamas įrankis, jis tapo puikia politinių protestų priemone. „Tačiau protestai gali vykti ir be interneto. Tai, ką mes matėme šiais metais, kada nors būtų įvykę savaime. Tačiau naujoji žiniasklaida padėjo protestams vystytis kvapą gniaužiančiu greičiu ir atkreipė pasaulio dėmesį, taip privertusi režimus arba veikti atsargiai, arba susidurti su tiesioginėmis pasekmėmis“, – rašoma „World Politics Review“.
