Dvi savaitės po to, kai ji spalio pabaigoje paskelbė, kad nesieks dar vienos kadencijos kanclerio poste, A.Merkel stovėjo senoje lokomotyvų gamykloje rytiniame Chemnico mieste. Ten anksčiau šiemet kunkuliavo kraštutinių dešiniųjų protestai.
Lauke 2,5 tūkst. demonstrantų šaukė: „Merkel turi trauktis!“ Viduje žmonių buvo mažiau – apie 120.
Jie elgėsi mandagiau, bet kanclerei irgi siuntė panašią žinią – kad A.Merkel palikimas šalyje apibrėžiamas 2015-ųjų vasarą priimtu sprendimu plačiai atverti Vokietijos duris daugiau nei milijonui migrantų.
„Jūs sakėte, kad mes susitvarkysime. Bet mes nesusitvarkome“, – kanclerei jos pačios žodžius pacitavo vienas vyras, nors, tiesą sakant, darbdaviai su tokia nuomone nesutinka.
CDU susirinkus Hamburge, kur buvo nuspręsta, kad po A.Merkel partijai vadovaus Annegret Kramp-Karrenbauer, vertybėms, kurias įkūnija kanclerė, iškilęs pavojus.
Ne vienas vokietis klausia, ar A.Merkel sprendimai, ypač – migracijos ir taupymo politikos srityje, negalėjo suteikti postūmio populistinėms jėgoms, pastaraisiais metais tampančios visą Europos žemyną.
„Galbūt, bet būtų klaida atsakomybę už tokius procesus suversti būtent Merkel – vyksta tarptautiniai poslinkiai.
Bet būtų klaida ir nematyti, kad procesai yra reakcija į Merkel – į jos veiksmus, į jos vadovavimo stilių ir tiesiog jos politinį nuosaikumą, centristines pažiūras“, – 15min teigė JAV istorikas, Transatlantinės akademijos ekspertas Michaelas Kimmage'as.
„Žinau, kad mano veidas skaldo visuomenę“
A.Merkel yra pažadėjusi užbaigti dabartinę kadenciją. Bet laikotarpis iki 2021-ųjų beveik neabejotinai neprimins ilgametės Vokietijos kanclerės, tapusios stabilumo šalyje ir visoje Europoje simboliu, pagerbimo ceremonijos.
„Žinau, kad mano veidas skaldo visuomenę“, – Chemnice pripažino A.Merkel, nors tokia pat tiesa tikriausiai galioja ir Atėnuose, Budapešte ar Romoje.
Ji – ir Vokietijos kanclerė, ir visos Europos lyderė. Vokietiją ir Senąjį žemyną ji išvairavo jau iš ne vienos krizės, o Berlynas tokios įtakos Europos politiniam gyvenimui neturėjo nuo pat Antrojo pasaulinio karo.
Michaelas Kimmage'as: „Merkel – viena įtakingiausių šios kartos politikių Europoje. Ateityje bus kalbama apie Merkel erą.“
Dar neseniai, ypač – iškart po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, A.Merkel apžvalgininkai vadino pagrindine Vakarų pasaulio vertybių sergėtoja.
„Merkel dėka vokiečiai vėl galėjo pradėti savimi didžiuotis. Tačiau jai valdant išsibudino ir senieji nacionalizmo demonai. Europos Sąjungą, kurią taip kruopščiai bando tobulinti kanclerė, puola populistai“, – vis dėlto pastebi „The New York Times“.
Tokie prieštaravimai supa visą A.Merkel palikimą. Vokietijos ekonomika jai valdant išgyveno auksinį dešimtmetį ir išsiplėtė daugiau nei penktadaliu – tokio žemo nedarbo lygio šalis nematė nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios.
„Vokietijos ekonominė pažanga valdant Merkel buvo įspūdinga. Ji nuvairavo šalies politiką į centrizmą. Aplinkosaugos ir imigracijos klausimais CDU pasislinko į kairę, o užsienio politikoje laikomasi konservatyvizmo.
Merkel sėkmę atspindi CDU pasirinkimas būsimąja lydere paskirti AKK (A.Kramp-Karrenbauer, – red.) – akivaizdžiai bus siekiama tęsti Merkel darbus. Tad Merkel – viena įtakingiausių šios kartos politikių Europoje. Ateityje bus kalbama apie Merkel erą“, – 15min tvirtino M.Kimmage'as.
Jungtines Valstijas ilgai blaškė karai, britai buvo užsiėmę santykių su Europos Sąjunga analize, Prancūzija bergždžiai bandė įvykdyti reformas. Tuo tarpu Vokietijai viskas ėjosi kaip iš pypkės.
Tačiau A.Merkel sprendimas priglausti daugiau nei 1 mln. prieglobsčio prašytojų supurtė tokį status quo.
Be to, dar prieš tai kartėlį visoje Europoje pasėjo Vokietijos reikalavimas, kad tokios prasiskolinusios šalys kaip Italija, Ispanija, Portugalija ir ypač Graikija iš krizės bristų vien tik taupydamos.
Valdė be ideologijos ir tuštybės
Buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis A.Merkel pamėgtą diržų veržimo politiką lygina su Versalio sutartimi, po Pirmojo pasaulinio karo itin skaudžiai nubaudusia Vokietiją ir čia įplieskusia pražūtingo nacionalizmo liepsnas.
„Būtent Merkel sprendimai dabar maitina Vakarų pasaulio politines pabaisas“, – mano Y.Varoufakis.
Daugelio buvusių Vokietijos kanclerių palikimas apibrėžtas gana aiškiai. Konradas Adenaueris įtvirtino Vokietiją Vakaruose, Willy Brandtas ištiesė ranką per „Geležinę uždangą“, Helmutas Kohlis prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą, o Gerhardas Schröderis paklojo pamatus ekonominiam šuoliui.
Vis dėlto A.Merkel darbo vaisių skonis nėra toks aiškus. Yra sakančių, kad ji suminkštino Vokietijos politiką ir taip palengvino Berlyno sugrįžimą prie dominavimo Europoje. A.Merkel tuo, aišku, niekada nesigyrė, bet taip pat nesugebėjo įtikinti vokiečių rodyti solidarumą su kitų šalių europiečiais.
CDU per ilgus metus valdžioje priėmė kairuoliškus sprendimus dėl dosnių išmokų naujiems tėvams, atominių elektrinių atsisakymo ir tos pačios lyties asmenų santuokų legalizavimo.
Ji valdė kukliai, be ideologijos ir tuštybės – A.Merkel, kažin ar kada nors pasakiusi ugningą kalbą, yra akivaizdi kai kuriose kitose Vakarų šalyse išdidžiai valdančių smarkuolių priešingybė. Vokietija, „pažeidžiama milžinė“, dabar daug kur laikoma „liberalizmo švyturiu“.
„Vis dėlto A.Merkel, kaip ir jos draugas, JAV prezidentas Barackas Obama, kurį pakeitė D.Trumpas, palikimas bus vertinamas atsižvelgiant į tai, kas vyks dabar“, – rašo „The New York Times“.
Europos studijų profesorius Oksfordo universitete Timothy Gartonas Ashas pastebi: „Angela Merkel simbolizuoja pačią geriausią Vokietiją. Ji vėl atvedė Vokietiją į Europos lyderes. Tačiau ji nesugebėjo parodyti vokiečiams, ką tai reiškia.“
Kita vertus, CDU per ilgus metus valdžioje priėmė kairuoliškus sprendimus dėl dosnių išmokų naujiems tėvams, atominių elektrinių atsisakymo ir tos pačios lyties asmenų santuokų legalizavimo.
„Kai Merkel 2011 metais paskelbė, kad atsisakys atominių elektrinių, visi buvo šokiruoti. Vokiečiai buvo pasibaisėję ir aiškino, kad viskas tuoj bankrutuos ir sustos. Ką gi, nebankrutavo, o ateityje šis sprendimas tikrai bus vertinamas teigiamai“, – 15min teigė Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.
Be jokios abejonės, A.Merkel darbai kaip dabar, taip ir ateityje bus vertinami nevienareikšmiškai. Bet apie ją tikrai bus kalbama – kas?
Palikimas: sutrikę Vokietijos rinkėjai
„Ar A.Merkel valdoma Vokietija – geriausia, kokią pažįstame? Manau, kad bent jau viena iš geriausių – nors Vokietijoje yra žmonių, kurie gina ne mums, Lietuvai, palankią politiką, bet Merkel savo asmenyje priėmė mums ne vieną mums reikšmingą sprendimą“, – tvirtino L.Kojala.
Analitikas omenyje turi faktą, kad Lietuvoje dislokuoti Vokietijos kariai – „tai tikrai nėra atsitiktinumas“.
Taip pat – tai, kad Europos Sąjunga, kurioje Vokietija griežia pirmuoju smuiku, ir toliau vieningai taiko sankcijas Krymą aneksavusiai ir karą Rytų Ukrainoje įplieskusiai Rusijai: „Turint omenyje istoriją, visiškai įmanoma, kad vokiečiai galėjo elgtis visiškai kitaip.“
Žvelgiant į Vokietijos vidaus politiką, situacija sudėtingesnė. Anot M.Kimmage'o, A.Merkel, pastumdama CDU į centrą ir vykdydama savotišką tarpinę politiką, daug prisidėjo prie rinkėjų nusiteikimo, jog tikro pasirinkimo jie jau nebeturi.
„O tai kainuoja daug. Tai nutiko ne tik dėl imigracijos, bet per pastaruosius metus smarkiai sumenko socialdemokratų populiarumas ir iškilo „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Didelę rinkėjų dalį išvargino Merkel nuosaikumas.
Manau, kad jau netolimoje ateityje burti valdančiąsias koalicijas Vokietojoje bus labai sunku – daugumos gali būti labai keistos, su radikaliais kairiaisiais ar dešiniaisiais. Įmanomos ir aklavietės situacijos, kurias šiandien matoma Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV“, – svarstė M.Kimmage'as.
„Pačioje CDU dėl to vyksta aktyvūs debatai. Tai geriausiai išryškėjo per partijos lyderio rinkimus, kai Friedrichas Merzas (vienas kandidatų, – red.) kartojo, kad koalicijoje su socdemais krikdemai apskritai neturėtų būti – kad jie yra ne draugai, o konkurentai.
Merzas taip pat sakė, kad reikia grįžti į dešinę, nes pasislinkusi centro link CDU užleido vietą AfD. Tiesos yra, bet sakyti, kad tai nuėmė vien Merkel, o ne struktūriniai pokyčiai daugelio Europos šalių politinėse sistemose, negalima“, – teigė analitikas.
Kas dėl euro zonos ekonominės politikos, Vokietija ir A.Merkel, anot L.Kojalos, „tikrai siejama su griežtu taupymu ir taisyklių laikymusi“.
„Be to, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms Vokietija tikrai nebuvo gilesnės europinės integracijos variklis. Graikijos krizės buvo kalbama apie skolos pasidalijimą tarp visų euro zonos narių, bet Berlynas tokiai išeičiai prieštaravo.
Prieštaravo ir Emmanuelio Macrono siūlymams dėl euro zonos integracijos – dėl biudžeto ir kitų mechanizmų Vokietija visada atsargi. Berlynas nori kalbėtis apie integraciją nebūtinai judėdamas federalizmo keliu“, – kalbėjo L.Kojala.
Migracija: mitai nepagrįsti, poveikis tikras
Kaip jau minėta, A.Merkel sulaukia daug kritikos, ypač – iš radikalių dešiniųjų, dėl sprendimo įsileisti didelę migrantų bangą (daugiau nei 1 mln.) 2015 metais. Tačiau ekspertai teigia, kad nuogąstavimai perdėti, o apie to žingsnio moralinę reikšmę kažkodėl nebekalbama.
„Migracija dažnai aptariama gana paviršutiniškai. Iš esmės pakartojama Merkel frazė, kad „mes tai galime“, bet toliau nežiūrima nei į sprendimų priėmimo procesą, nei į faktą, jog ES bent jau trumpuoju laikotarpiu krizę suvaldė“, – 15min tvirtino L.Kojala.
Jis priminė, kad A.Merkel migracijos politika visada buvo dvilypė: „Taip, atvirumas ir užuojauta tiems, kurie bėga nuo karo, bet taip pat – ES išorės sienų apsauga.“
Jei 2015-aisiais į Europą atvyko daugiau nei milijonas prieglobsčio prašytojų, tai šiemet skaičius sukasi apie 10 tūkstančių.
O dėl sienų Vokietijos kanclerė esą padarė tikrai daug – ji sugebėjo 2016 metais susitarti su Turkija dėl atvykėlių srautų sustabdymo. Berlyno iniciatyva tais pačiais metais buvo uždarytas ir vadinamasis Vakarų Balkanų kelias migrantams.
Ir jei 2015-aisiais į Europą atvyko daugiau nei milijonas prieglobsčio prašytojų, tai šiemet skaičius sukasi apie 10 tūkstančių. Atvykėlių – dešimt kartų mažiau.
„Merkel politika niekada nebuvo tokia vienareikšmiška kaip dažnai tvirtinama“, –pažymėjo Rytų Europos studijų centro vadovas.
Galiausiai labai svarbu ir tai, kad Vokietijos darbdavių asociacijų konfederacijos vadovas Ingo Krameris praėjusią savaitę netgi pasidžiaugė 2015-ųjų A.Merkel sprendimu – esą apie 400 tūkst. tada atvykusių asmenų arba turi, arba netrukus turės darbą.
„Turiu pasakyti, kad kanclerė Merkel buvo teisi – taip, mes tai galime. Mane stebina tai, kad integracija tokia sparti“, – pareiškė I.Krameris.
M.Kimmage'as, kalbėdamas su 15min, pritarė: „Daugelis migrantų jau yra radę darbą, jie gyvena visoje Vokietijoje ir prisideda prie šalies ekonomikos augimo. Jie taip pat atjaunino visuomenę. Nors ir užsikirsdami, vokiečiai priėmė moralinį iššūkį – tokio nerimo kaip 2015 ir 2016 metais nebėra.“
Kita vertus, anot M.Kimmage'o, pastebimas Vokietijos migracijos poveikis kitose šalyse, nors jį apibrėžti sunku.
Esą nors būtų absurdiška dėl „Brexit“ ar Donaldo Trumpo pergalės 2016-ųjų JAV prezidento rinkimuose kaltinti A.Merkel, jau dabar galima neabejoti, kad Europos ir ne tik populistų iškilimas dar ilgai bus siejamas su Vokietijos sprendimu atsiverti.
„Merkel figūruoja baimėse tų, kurie mano, kad Vokietijos vedina ES yra mažiau europietiška, mažiau krikščioniška, pavojingesnė. Bet jei Merkel neegzistuotų, ją reikėtų išrasti – kitaip tariant, populistinei dešinei ji jau yra simbolis“, – tvirtino M.Kimmage'as.
Užsienio politika: kompetencija ir prestižas
Pasak M.Kimmage'o, A.Merkel įrodė, kad užsienio politikos srityje yra labai gabi. Kaip jau minėjo L.Kojala, Vokietijos kanclerė ryžtingai reagavo į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir yra laikoma sankcijų Maskvai režimo garantu.
Linas Kojala: „Berlynas jaučia atsakomybę už Europos projektą ir jo išlikimą. Kaip jau sakiau, tai tikrai nereiškia, kad vokiečiai nori kurti kažkokias Jungtines Europos Valstijas.“
„Europos Vadovų Taryboje ji labai ryški, o tai rodo, kad Vokietija remiasi tarpvyriausybiškumo principu. Berlynas jaučia atsakomybę už Europos projektą ir jo išlikimą. Kaip jau sakiau, tai tikrai nereiškia, kad vokiečiai nori kurti kažkokias Jungtines Europos Valstijas“, – tvirtino L.Kojala.
Savo ruožtu M.Kimmage'as pastebi, kad A.Merkel „tiesiog nuostabiai“ reaguoja į vokiečių neapykantą D.Trumpo atžvilgiu pragmatizmu.
„Jai akivaizdžiai nepatinka Trumpas ir tai, kam jis atstovauja. Bet Merkel atsisako tapti Trumpo dėmesio objektu, o JAV prezidentą kritikuoja nuosaikiai ir ramiai.
Jau aišku, kad Merkel su Macronu nesugebėjo sustabdyti Trumpo, pavyzdžiui, klimato kaitos ar susitarimo dėl Irano branduolinės programos klausimais. Tačiau dėl to Merkel kaltinti negalima – per 12 valdymo metų Vokietija tapo daug įtakingesnė tarptautinėje arenoje“, – 15min teigė M.Kimmage'as.
Kita vertus, jei prieš 12 metų Vokietija buvo stabili valstybė stabilumo jūroje, dabar, kaip sako amerikietis analitikas, reiktų kalbėti apie „stabilumo salą nestabilumo jūroje“ – aplink A.Merkel tiesiog pasikeitė pasaulis.
Rusija vis agresyvesnė. Kinija sumaniai augina geopolitinius raumenis ekonominiais įrankiais. Turkija vis priešiškesnė. Lenkija ir Vengrija turi problemų su teisės viršenybės principų laikymusi.
„Pietų Europoje vokiečių niekas nemėgsta, britai palieka ES, o Jungtinės Valstijos griauna po 1945 metų stojusią tarptautinę tvarką.
Vėlgi, visi šie įvykiai nei prasidėjo Berlyne nei čia baigiasi. Tačiau Merkel galbūt nesugebėjo sukurti stipresnės ir geresnės Europos – užtektų pakalbėti apie pinigų sąjungą, bet ir Europos armijos galimybė labai tolima.
Pačios ES statusas neaiškus. Bendrija atima šiek tiek suverenumo, bet Briuselyje nekuria kažko panašaus į efektyvumą ir legitimumą – tai pradeda atrodyti netvaru.
Merkel įpėdiniui bus sunku, tačiau ji bent jau palieka atidarytas būsimajam JAV prezidentui po Trumpo, kuriam rūpės transatlantinis ryšys“, – 15min teigė M.Kimmage'as.
