Didelio masto neramumai, kuriuos pasaulis stebi pastaruosius kelis mėnesius, yra pirmasis toks reiškinys pokolonijiniame amžiuje. Tačiau yra ženklų, kad Vakarų valstybės, tarp kurių yra ir buvusių kolonijinių galių, vis dar atliks esminį vaidmenį naujuosiuose, 21 amžiaus Artimuosiuose Rytuose.
Paskutinis didelis sukilimas šiame regione įvyko po Pirmojo pasaulinio karo ir Osmanų imperijos žlugimo. Didžioji Britanija ir Prancūzija tuomet slapta paruošė nacionalinių valstybių sukūrimo schemą, taip ciniškai sutrypdamos arabų nepriklausomybės ir vienybės troškimus.
Tačiau šiuo metu būtent pačių arabų politinės laisvės siekis yra regioną šluojančių revoliucijų variklis. Visgi nors pokyčio troškimas yra itin stiprus, „Arabų pavasario“ eiga yra nekoordinuota, todėl už regiono ribų esančioms valstybėms atsiveria didelės galimybės kurpti gudrybes, siekiant apsaugoti savo pačių interesus. Sėkmingas buvusio teroristinio tinklo „al-Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno pašalinimas greičiausiai tik sustiprins šių valstybių pasitikėjimą siekiant savo tikslų.
Taigi arabų pasaulis, po dešimtmečius trukusio susiskaldymo, netvarkos ir pralaimėjimų, mažai ką gali padaryti, kad sustabdytų šias valstybes.
Pažįstamas reginys
Arabams, net ir turintiems labai trumpą atmintį, šis reginys yra iki kaulų pažįstamas: Vakarų pajėgos, padedančios perimti nafta ir dujomis turtingos šalies kontrolę.Niekur tai nebuvo taip akivaizdu, kaip kad Libijos revoliucijoje. Pulkininkui Muammarui Kadhafi nukreipus ginklus ir naikintuvus į savo paties tautą, Arabų Lyga paragino virš Libijos paskelbti neskraidymo zoną, kad taip būtų apsaugoti piliečiai. Tačiau arabų pasauliui nepavyko sukaupti pakankamo politinio sutarimo, kad būtų surinkta neskraidymo zonai įvesti reikalinga karinė techninė įranga.
Taigi vos tik revoliucijos Tunise ir Egipte tarsi padėjo pamatus arabų savigarbos atstatymui, arabų tauta buvo priversta nusižeminti ir kreiptis pagalbos į Vakarus. Dabar ne tik kad taikinius Libijoje bombarduoja Vakarų šalių lėktuvai, bet į šalį buvo nusiųsti ir kariuomenių atstovai iš trijų buvusių kolonijinių galių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos.
Arabams, net ir turintiems labai trumpą atmintį, šis reginys yra iki kaulų pažįstamas: Vakarų pajėgos, padedančios perimti nafta ir dujomis turtingos šalies kontrolę. Vakarų valstybės įsikišo į įvykius ir kai kuriose kitose Artimųjų Rytų šalyse. Tačiau pasirinktinai. Antai Sirijai dėl žiauraus elgesio su protestuotojais buvo įvestos sankcijos. Tačiau Bahreinas, kur siekiant numalšinti protestus taip pat buvo panaudota pernelyg didelė jėga, buvo paliktas ramybėje.
Vakarų valstybių akyse Sirija yra „niekšinga“ valstybė (angl. rouge state). Dabartinio šios šalies režimo nuvertimas padėtų sugriauti Irano įtakos lanką regione, prasidedantį Teherane ir besitęsiantį iki Libane įsikūrusios islamistų grupuotės „Hezbollah“.
Tuo tarpu Bahreinas yra svarbus Vakarų valstybių sąjungininkas, suteikiantis JAV kariniam jūrų laivynui uostą ir oro bazę salos pietinėje dalyje.
Saudo Arabijai ir Persų įlankos valstybėms reikalinga Vakarų parama tiek siekiant apsaugoti naftos eksportą, tiek apsisaugoti prieš tai, kas traktuojama kaip auganti grėsmė iš Irano pusės dėl pastarojo branduolinių ambicijų.
Didėjanti Irano įtaka Irake taip pat neramina Persų įlankos šalis. Tačiau Jungtinės Valstijos kitais metais planuoja čia esančios savo ambasados darbuotojų skaičių padidinti iki 16 tūkst. Tai jau pakankama platforma Vakarų, taigi ir Persų įlankos, interesams užtikrinti.
Panašu, kad Egiptas taip pat pasiruošęs išsaugoti savo ryšius su Jungtinėmis Valstijomis. Taigi šios šalies piliečių vieši raginimai nutraukti taikos sutartį su Izraeliu greičiausiai bus tyliai praignoruoti. Bet kuris būsimas Egipto lyderis, kuris visgi nuspręstų įsiklausyti į savo tautos reikalavimus, turėtų taip pat pamąstyti ir apie tai, iš kur kasmet gauti 2 mlrd. JAV dolerių, kuriais galėtų būti pakeisti šiuo metu iš Vašingtono gaunami pinigai.
Į šiaurę nuo Egipto yra Kipro sala, kurioje suverenios Didžiosios Britanijos bazės atlieka tramplyno funkciją galimoms Vakarų karinėms intervencijoms į Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką.
Apskritai naujasis arabų pasaulis, daugeliu atžvilgių, greičiausiai atrodys labai panašiai, kaip ir senasis.
Kolonijiniai šešėliai
Pagrindinę kliūtį, su kuria susiduria regiono valstybės, norinčios atitrūkti nuo Vakarų šalių įtakos, puikiai išryškino Libijos krizė: arabų nesėkmė pakovoti už save. Nepaisant milijardų JAV dolerių, gaunamų už naftą ir milijardų JAV dolerių, išleidžiamų įsigijant karinę techniką, niekaip arabų šalims nepavyksta įveikti dviejų pagrindinių kliūčių.
Pirmoji iš jų – žlungančios pastangos pasiekti politinį koordinavimą. Ginčai tarp pačių arabų šalių 22 valstybes vienijančią Arabų Lygą draskė į skirtingas puses, vietoj to, kad būtų suvieniję bendriems darbams, siekiant bendrų tikslų.
Antrasis iššūkis – vietinės pramonės išvystymas, o ne pasikliovimas užsienio technologijomis ir patirtimi.
Pasak Jungtinių Tautų, į arabų valstybes pernelyg dažnai buvo importuojama technologija, bet ne įgūdžiai. Todėl politinės jėgos, ateisiančios į valdžią per „Arabų pavasarį“, turi skubiai susikoncentruoti į švietimo standartų didinimą, darbo suteikimą kvalifikuotiems universitetą baigusiems studentams ir vietos talento vystymą. Visa tai leistų šioms valtybėms pačioms atsistoti ant savo kojų.
Kitu atveju buvusių kolonijinių jėgų ir jų sąjungininkų šešėlis uždengs Artimuosius Rytus dar bent keliems dešimtmečiams.
