Nuo pat Rusijos agresijos pradžios viena iš svarbiausių pagalbos priemonių civiliams gyventojams Ukrainoje – humanitarinio koridoriaus sudarymas ir sunkiai savimi galinčių pasirūpinti žmonių kiek įmanoma saugesnis išvežimas į šalis, kurios pasiruošusios juos priimti, – Lietuva viena iš jų.
Šiems labiausiai pažeidžiamiems Ukrainos piliečiams reikia skubios humanitarinės pagalbos koridoriaus ir pagalbos juos lydint.
Šiuo metu vaikai yra suskirstyti į mažas grupes ir yra vieni nuo kitų 1 km spinduliu, kai kuriuos lydi vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma vietų, kur jie glaudžiasi, yra atsitiktiniai požeminiai objektai, kuriuose oro, šviesos, maisto ir vandens trūkumas bei sanitariniai poreikiai netrukus gali tapti ypač didele problema.
Vienas vaikas yra krūtimi maitinamas kūdikis, kuris taip pat yra našlaitis. Dauguma 4–18 metų vaikų yra su negalia ir su specialiaisiais poreikiais, vienas vaikas iš jų turi visišką klausos negalią.
Vaikais rūpinasi organizacijos „Asterix“ pagalbos centro vadovė Anželika Ibrahimova, prieš kelerius metus besirūpinusi šiais ir kitais vaikais, kurie jau ir anksčiau nukentėję nuo karo – abu ar vienas iš jų tėvų buvo žuvę, sunkiai sužeisti. Ji buvo šiuos globotinius atsivežusi į vasaros stovyklas Lietuvoje, Klaipėdos rajone.
Per pirmą parą parūpinome du autobusus šių ir kitų vaikų ir juos lydinčių asmenų iki ES sienos pervežimui, tačiau rusų pajėgos juos susprogdino.
A.Ibrahimova kreipėsi pagalbos į buvusią parlamentarę Rasą Petrauskienę, kuri susiekė su Gintare Narkevičiūte-Jurgelione, kuri nuo 2013 m. yra nuolatinė paramos misijų ir pagalbos Ukrainoje organizatorė.
Šiuo metu, pasinaudodama savo patirtimi, ji vykdo keletą operacijų Ukrainoje, viena iš jų – Charkovo vaikų gelbėjimo operacija.
„Per pirmą parą parūpinome du autobusus šių ir kitų vaikų ir juos lydinčių asmenų iki ES sienos pervežimui, tačiau rusų pajėgos juos susprogdino. Jau yra rastas kitas transportas, nežinome kiek ilgam.
Neužtikrintas ir pervežimo saugumas, nes vaikai iš karto taps tiesioginiu taikiniu, kol pasieks saugesnius regionus. Humanitarinis koridorius yra vienintelis kelias ir galbūt neturėsime kitos galimybės padėti šiems žmonėms.
Bendradarbiaujame ir su kitomis Ukrainos organizacijomis, besirūpinančiomis vaikų našlaičių globa, dėl jų pervežimo į saugias zonas. Tačiau net ir jiems mes esame vienintelė viltis, nes jos neturi jokių pajėgumų Charkove“, – teigė G.Narkevičiūtė-Jurgelionė.
„Vaikai kiekvieną minutę tikisi pagalbos. Jei tik būtų suorganizuotas humanitarinis koridorius, reikėtų padėti pasirūpinti maistu kelionei, sklandesniu Lenkijos sienos kirtimu, jų pasitikimu ir apgyvendinimu. Kas jau po šio košmaro ir ilgo parengiamo darbo atrodo kaip gėlytės ir kam labai rimtai ruošiamės“, – sakė R.Petrauskienė.
