„The Guardian“ publikavo penkių skirtingų žmonių istorijas ir jų paaiškinimus, kodėl jie paliko Didžiąją Britaniją po lemtingo referendumo.
„Praėjusi mėnesį po dešimtmečio gyvenimo Londone kartu su vyru susipakavome mūsų dviejų miegamųjų buto turinį ir kartu su 15-os mėnesių amžiaus sūnumi persikėlėme į Prancūziją. Laukiame dar vieno kūdikio ir nuomojamės butą Tulūzoje, ieškome, kur apsistoti ilgesniam laikui.
Palikti draugus, šeimą, nerti į naują kultūrą ir kalbą nebuvo paprasta. Bet mes neplanuojame grįžti į Jungtinę Karalystę“, – rašo straipsnio autorė Alix O’Neill.
Autorė sako, kad pagrindinis faktorius, kuris lėmė sprendimą išvažiuoti – „Brexit“. Jos teigimu, po referendumo atmosfera šalyje pasikeitė. Publikacijos autorė išklausė keturių kitų emigravusių žmonių istorijų. Visi jautėsi panašiai.
„Kaip jie galėjo balsuoti už Brexit?“
Pip Batty – 40-ies metų komunikacijos konsultantė iš Lesterio, persikraustė į Sakartvelą – Tbilisyje šiuo metu ji dirba anglų kalbos mokytoja.
„Niekada negalvojau, kad persikraustysiu į Sakarvelą. Tai buvo vieta, kur praėjusiais metais važiavau atostogauti. Tai graži šalis ir žmonės tokie svetingi. Aš esu pusiau graikė, penkerius metus mokiausi graikų kalbos su mintimi vieną dieną ten emigruoti. Tuomet nutiko „Brexit“. Staiga tai tapo iššūkiu – potencialus darbdavys Graikijoje džiaugėsi galėdamas pasiūlyti man darbą ir paklausė: „Tu turi graikišką pasą?“, atsakiau jam, kad gimiau Anglijoje, jis tiesiog pasakė: „Oi“.
Po referendumo viskas pasikeitė. Yra žmonių, su kuriais daugiau nebekalbu, nes žinau, kaip jie balsavo ir esu ant jų įsiutusi. Žmonės, kurie žinojo mano planus persikelti į Graikiją, žmonės, kurių vaikai susitikinėja su užsieniečiais – kaip jie galėjo balsuoti už „Brexit“? Jie negalvoja apie jokią kitą kartą, tik savo.
Praėjus dvejiems metams po referendumo tapome tarptautiniu pajuokos objektu. Tai yra britų pažeminimas.
Praėjus dvejiems metams po referendumo tapome tarptautiniu pajuokos objektu. Tai yra britų pažeminimas. Mano mokiniai dažnai klausia, kodėl mes taip padarėme.
Nenoriu pasakyti, kad niekada negrįšiu į Didžiąją Britaniją, juk aš visada liksiu brite. Bet galiu pasakyti, kad mes pasielgėme neteisingai.“
„Daugiakultūriškumas išgaravo“
Alexas Rawlingsas – 27 metų žurnalistas, persikraustė į Barseloną. Jis turi graikišką ir britišką pasą.
„Po kelių metų gyvenimo Vengrijoje, Ispanijoje ir Rusijoje į Didžiąją Britaniją sugrįžau likus nedaug laiko iki referendumo. Labai džiaugiausi būdamas tarptautiniame Londone. Tai buvo Didžioji Britanija, kurioje aš užaugau, šalis, kuri didžiuojasi savo daugiakultūriškumu, sugebėjimu priimti žmones iš skirtingų sluoksnių. Vėliau šalis nubalsavo išeiti iš Europos Sąjungos ir viskas išgaravo.
Kitą dieną po referendumo pradėjau galvoti apie grįžimą į Europą. Ar kada nors grįšiu į Didžiąją Britaniją?
Problemos, kurios sukėlė „Brexit“ yra taip giliai įsišaknijusios, kad gali būti, jog joms išspręsti reikės kitos kartos. Norėčiau tikėti, kad vieną dieną grįšiu, bet šiuo metu džiaugiuosi, kad negyvenu ten. Tą akimirką kai įžengiau į lėktuvą, skrendantį iš Didžiosios Britanijos, pajutau didžiulį palengvėjimą. Aš išvengiau didelio neaiškumo dėl ateities.“
„Net jei „Brexit“ būtų sustabdytas, negrįžčiau namo“
Emma Bell – 28 metų, Londone tyrinėjo vėžį, ji persikėlė į Torontą Kanadoje.
„Iš karto po balsavimo mano draugai sukūrė feisbuko grupę ir siūlė persikelti į Berlyną. Ten yra daug galimybių įvairiose srityse, bet ne tokiuose vėžio tyrimuose, prie kurių aš dirbau. Taigi pradėjau ieškoti doktorantūros pozicijos kitose šalyse. Taip mano gyvenime atsirado Torontas.
Mano mana iš Šri Lankos, tėtis – iš Sakartvelo, aš užaugau Hartfordšyre, dažniausiai būdavau vienintelė nebaltoji, esanti kambaryje. Prie to pripranti, bet vis tiek jautiesi kitoks. Persikėlimas į Londoną studijuoti buvo tikras džiaugsmas.
„Brexit“ pakeitė mano žvilgsnį į šalį, sulaukiau priešiškų, rasistinių komentarų. Net jei „Brexit“ būtų sustabdytas, negrįžčiau namo. Šiuo metu nerimauju dėl Didžiosios Britanijos. Galbūt atstumas man padės pakeisti šiuos jausmus. „Brexit“ taps logistiniu košmaru daugeliui žmonių. Tačiau tai, ką sukėlė tas referendumas, niekur nedings, net jei kitas referendumas baigtųsi priešingai.“
Sprendimą priėmė referendumo dieną
Chrisas Wardas – 34 metų airių ir britų programinės įrangos kūrėjas, su vyru persikėlė į Berlyną.
„Planavome gyventi užsienyje, tačiau tikslų sprendimą priėmiau referendumo dieną. Tuo metu perėjau nesveiką stadiją, nustojau kalbėtis su žmonėmis, balsavusiais už išstojimą. Vienas iš jų buvo artimas draugas, dabar dėl to apgailestauju, bet nebežinau, kaip vėl užmegzti ryšį.
Gimiau Vokietijoje – britų kariuomenės bazėje ir persikėliau į Didžiąją Britaniją būdamas septynerių. Pirmą dieną mokykloje mokytoja paminėjo šias mano gyvenimo aplinkybes ir iš karto kilo ksenofobijos banga. Žmonės, balsavę dėl „Brexit“ balsavo prieš imigraciją.
Berlynas yra mano mėgstamiausias miestas. Jis toks liberalus, įvairus, taip pat gana pigus ir čia yra daug darbo vietų technologijų srityje, taigi mano pasirinkimas buvo natūralus. Turiu Airijos pilietybę, nes mano seneliai buvo airiai, o artimiausiu metu mano tikslas yra gauti Vokietijos pilietybę.
Jei Britanijos nebus Europos Sąjungoje, turėsiu atsisakyti savo britiškos pilietybės, bet viskas gerai. Mums dar pasisekė, o kai kurie iš mūsų draugų turi tik britiškus pasus ir bijo, kad jiems bus liepta važiuoti namo iš Vokietijos.“
