Lietuvos prezidentė žada palaikyti Lenkiją ginče su Briuseliu dėl jo griežtos kritikos sulaukusios teismų reformos. Apie tai, kas dar trukdo broliškiems santykiams A.Duda kalbėjo susitikimuose su Lietuvos lenkų bendruomene, Lietuvos prezidente ir premjeru, taip pat išskirtiniame interviu laidai „Savaitė“.
– Pone prezidente, apklausos rodo, kad didžioji dauguma lietuvių Lenkiją laiko svarbiausia partnere, Lietuvos politikai sako, kad turime palaikyti gerus santykius, nes Lenkija pirmoji ateis Lietuvai į pagalbą, net neduok Dieve, karinio konflikto atveju. Ar tai tiesa?
– Malonu tai girdėti, bet, pirma, labai širdingai dėkoju už kvietimą į tas puikias iškilmes Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio proga. Labai džiaugiuosi, kad kaip kaimyninės valstybės vadovas galėjau jose dalyvauti. Sveikinu visus žiūrovus, Lietuvos Respublikos piliečius. Visiems jums ir Lietuvai viso kuo geriausio. Atsakydami į tą klausimą, lietuviai, pirmiausia, galvojo apie saugumą – karinį, energetinį, apie tai pastaruoju metu daug kalbama, bet ir daug daroma. Vadinamajam Bukarešto devintukui, Vidurio ir Rytų Europos šalims 2016 m. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje pavyko pasiekti labai gerų sprendimų, kurie yra įgyvendinami ar jau įgyvendinti. Lietuvos prezidentė, vyriausybė ir visuomenė yra patenkinti, kad Lietuvos teritorijoje yra sąjungininkų pajėgos, Lenkijoje esančios NATO pajėgos – rimtas pastiprinimas mūsų bendram saugumui. Saugome vadinamąjį Suvalkų koridorių, tuo užsiima NATO junginys, ten dislokuoti Amerikos kariai. Lenkijos kariai dalyvauja Baltijos šalių oro policijos misijoje, saugo ir Lietuvos padangę. Tai mūsų bendri veiksmai, džiaugiuosi, kad Lietuvos piliečiai tiki, kad lenkai patikimi, ir stengiamės tokie būti. Tokie geros kaimynystės santykiai mane labai džiugina.
– Bet Lenkijos prezidento 5 metus nebuvo Lietuvoje, nors anksčiau būta labai šiltų santykių, asmeninių kontaktų. Kokia dabar tikroji mūsų santykių būklė?
– Kartu su Dalia Grybauskaite prisiminiau mūsų paskutinį susitikimą, kai 2010 m. Lietuvoje lankėsi prezidentas Lechas Kaczynskis, tuomet buvau jo kanceliarijos ministras. Tai man buvo istorinis vizitas, netrukus po to prezidentas žuvo kartu su mano kolegomis, kurie jį lydėjo. Prisiminėme tuomet buvusius šiltus santykius, džiaugiuosi, kad prie jų grįžtame. Saugumo, politinėje srityje jie geri, bet turime išspręsti dar ginčytinus ir sudėtingus mažumų reikalus. Esant abipusei gerai valiai, o ją matau, mums tai pavyks.
– Nesutarimai tie patys?
– Tai pavardžių ir vietovardžių, kad juos taip pat būtų galima rašyti dviem kalbomis, rašyba. Lenkų kalbos abitūros egzaminas, lietuvių kalbos mokymas lenkų mokyklose. Labai norėčiau, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, kuriems čia gimta žemė, čia gimė jų tėvai, seneliai, proseneliai, pirmiausia, būtų lojalūs valstybei, bet taip pat, kad galėtų vartoti gimtąją kalbą, mokyti jos savo vaikus, kad galėtų perduoti lenkų tradicijas. Buvau su jais susitikęs. Man, kaip Lenkijos prezidentui, tai svarbu, bet man taip pat puikiai suprantamas Lietuvos valstybės noras, kad kiekvienas, jos teritorijoje gyvenantis lenkas mokėtų lietuvių kabą, kuri yra pagrindinė, kuri yra valstybinė. Man, kaip Lenkijos prezidentui, tai yra akivaizdu, nes to paties tikiuosi Lenkijoje – kad joje gyvenantys lietuviai laisvai kalbėtų lenkiškai, nes tai valstybinė kalba. Taip pat ir kitų mažumų atstovai.
– Pasaulyje daug kalbama apie tai, kas vyksta Lenkijoje, kai teismų ir kitos reformos sulaukė ne tik Europos Sąjungos labai neigiamos reakcijos. Koks Lenkijos įvaizdis dabar pasaulyje?
– Paprastam piliečiui pirmiausia esame šalis, kurioje ramu, nėra išpuolių. Stengiamės stiprinti saugumą ir modernizuodami kariuomenę, dabar perkame ir ateityje numatę daug ką įsigyti, vykdydami įsipareigojimus NATO. Bet reikia nepamiršti, kokia šalis esame. Lenkija 1989 m. išsivadavo iš geležinės uždangos, deja, kai kurios senos sanklodos likę iki šių dienų, nors praėjo 30 metų. Mano karta nori įvykdyti tas permainas, nes nenoriu, kad Aukščiausiajame Teisme būtų žmonės, kurie priklausė komunistų partijai ir kurie ilgus metus trukdė komunistinius nusikaltėlius nuteisti, pavyzdžiui, už kalnakasių sušaudymą 1981 m. gruodį per karinę diktatūrą Vujeko kasykloje. Už tai niekas nenubaustas, nors byla buvo nagrinėjama Aukščiausiajame Teisme, bet kai giliniesi į jo struktūrą, matai, kad vienas iš teisėjų buvo atsakingas už įstatymų įgyvendinimą per karinę diktatūrą 1981 m., dirbdamas Teisingumo ministerijoje kontroliavo teisėjus. Noriu, kad pagaliau to neliktų teisėsaugoje, politikoje, nes tai svarbu kuriant tikrai demokratišką, laisvą, tikrai suverenią šalį.
– Bet kaip įveiksite santykių su ES krizę?
– Dialogas vyksta, Briuselis taip pat turi suprasti, kad turime teisę tvarkyti savo valstybę, vykdyti tai, ką įsipareigojome rinkėjams. Tai darome ryžtingai, žmonės mus palaiko – mane, kaip prezidentą, parlamento daugumą, vyriausybę. Rinkėjai tikėjosi, kad tos geros permainos ves tikrai demokratinės, o ne kažkokių klikų, valstybės link. Teismų sistemoje bandome sulaužyti tokią tvarką, kai teisėjai rinkdavo patys save. Norime, kad tai būtų daroma demokratiškai, kad parlamentas, kurį renka tauta, galėtų tarti žodį, kaip vykdomas teisingumas, spręsti daug kitų rimtesnių demokratijos problemų.
– Kokie jūsų santykiai su Jaroslavu Kaczynskiu, nes tikriausiai girdėjote teiginius, kad jis iš tikrųjų vadovauja valstybei?
– Ponas J.Kaczynskis vadovauja suvienytai dešinei, trijų partijų blokui, kuris laimėjo rinkimus, pirmą kartą po 1981 m. gavo absoliučią daugumą – ir Seime, ir Senate. Todėl jis turi didelę įtaką tam, kas vyksta parlamente – priimamų įstatymų turiniui, vyriausybės formavimui, nes tai lemia parlamento dauguma. Mane, kaip prezidentą, Konstitucija įpareigoja bendradarbiauti su valdančia dauguma, be to, esu iš to paties bloko, bendradarbiauju. Bet negaliu nevykdyti programų, dėl kurių pats įsipareigojau per rinkimų kampaniją ir kurių tikisi rinkėjai, pavyzdžiui, programa 500+. 500 zlotų arba 120 eurų kas mėnesį už vaiką šeimai, daugiavaikėms šeimoms – tai iš esmės pakeitė gyvenimo lygį.
