– Dešimtajame dešimtmetyje nusikalstamos grupuotės buvo galingesnės už daugumą politikų. Mažai tikėtina, kad jiems nerūpėjo, kas taps jų „įpėdiniu“...
– Boriso Jelcino vadovavimo pabaigoje Rusijoje susiformavo dvi didžiulės pasaulinio lygio organizuoto nusikalstamumo grupuotės, valdančios didžiulius resursus.
Tos grupuotės – „Podolsko-Izmailovskaja“ ir „Solncevskaja“. Jas abi globojo specialiosios tarnybos, todėl į prezidentus besiruošiantis Putinas turėjo su jomis sutarti. Abi šios grupuotės visus Putino vadovavimo metus puikiai jaučiasi.
Putinui atėjus į valdžią, Izmailovo banditams buvo atiduota Odincovo muitinė, per kurią pradėta nelegaliai eksportuoti ginklus. Šį verslą kuravo Jurijus Zaostrovcevas. To pasirodė maža, todėl tuo pat metu čekistai ir banditai įkūrė dar vieną kontrabandos – baldų iš Vokietijos – gabenimo kanalą.
Tai į dienos šviesą išlindo dėl dviejų čekistų klanų konflikto: Patruševo klanas prieš Čerkesovo-Zolotovo klaną. 2004 metais Zaostrovcevas, tuo metu ėjęs FST direktoriaus pavaduotojo pareigas, buvo priverstas atsistatydinti. Tačiau jam neskirta jokia bausmė, o „Izmailovskajos“ (banditai – red.) ligi šiol veikia Odincovo muitinėje.
„Podolskajos“ grupuotę išgarsino „Laundromat“ afera: jie iš Rusijos Federacijos 2011–2013 metais išplovė beveik 50 mlrd. dolerių. Aferos centre atsidūrė Podolskas (miestas Rusijoje – red.), banditų kontroliuojamas vietinis „Promsberbank“ bankas. Remiantis Moldovos teismų nutartimis, visi tie pavedimai ėjo būtent per Podolską. Podolsko banditai taip pat yra „kolumbiško barterio“ dalyviai.
– Kas tai yra?
– Ginklai parduodami narkotikų karteliams, narkotikų prekeiviams džiunglėse. Pastarieji susimoka kokainu. Kai Sankt Peterburge bus pastatytas Putino centras, jame bus karteliams skirta salė. Gali būti, kad ten bus ir salė „Venesuela“. Juk Maduro žmona yra narkotikų baronė, o koksas – jų „revoliucinės diktatūros“ dalis.
Airis narkotikų baronas
– Neseniai 9,5 tonos kokaino buvo sulaikyta rusų laive Afrikoje, Žaliajame Kyšulyje. Daugiau nei už milijardą dolerių. Ar tai taip pat „kolumbiškas barteris“?
– Tai – Kinahanas. Toks narkotikų kartelis Europoje, palyginti naujas, atsiradęs 2000-ųjų pradžioje. Bendras kolumbiečių, GRU ir airių kūdikis. Jo įkūrėjas – Christy Kinahas, ne kartą nuteistas airių nusikaltėlis.
Jam padeda sūnus – Danielis Kinahanas. Ilgą laiką abu gyveno Marbeljos kurorte Pietų Ispanijoje. Pastaraisiais metais štabą perkėlė į Dubajų (Jungtiniuose Arabų) Emyratuose.
– Kaip veikia šis narkotikų kartelis?
– Dideliais kiekiais iš gamintojų perka narkotikus: kokainą – iš Lotynų Amerikos, hašišą – iš Maroko, įveža (narkotikus) į Europą ir čia juos platina. Narkotikų partijas pristato Marselio, Neapolio, Adamsų šeimos mafijoms. Be to, Kinahanas – stambus žaidėjas juodojoje ginklų rinkoje.
Kovinė kartelio jėga – airių gangsteriai. Jie bazuojasi Dubline (Airijoje) ir Kosta del Solyje pietų Ispanijoje. Kitame jo krante – Marokas, stambus perkrovimo punktas.
Patys kartelio vadeivos – tėvas ir sūnus Kinahanai – gyvena Dubajuje, jų asmeninė gvardija – GRU veteranai. Savo airiais jie ne taip pasitiki. Vakarų žiniasklaidoje rašoma, kad Christy Kinahanas net rusų kalbą išmoko, jog būtų lengviau bendrauti su kolegomis.
– Kokį dar vaidmenį, be asmeninio kartelio bosų saugumo užtikrinimo, vaidina GRU?
– Ginklų tiekimas, pagalba su pinigų plovimu. Beje, „Podolsko-Izmailovskaja“ grupuotė yra šefuojama Putino specialiųjų tarnybų.
– O kaip laivas „Eser“, gabenęs kokaino už milijardą dolerių? Iš kur jame rusai?
– Apskritai narkotikų gabenimu Kinahanui jūrų keliu rūpinasi turkai, turkų banditai. Istoriškai tai – jų specializacija. Nemanau, kad rusų jūrininkai tame laive yra iš kartelio. Rusijoje yra daug prekybinių laivų jūreivių, tačiau darbo nėra. Todėl juos samdo į krovininius laivus pietinėse jūrose.
Draugystė su J.Prigožinu
– Pakalbėkime apie GRU operacijas ir pastaruoju metu nuolat minimą Jevgenijaus Prigožino, „Putino virėjo“, vardą. Kaip Putinas susidraugavo su Prigožinu ir kodėl šis žmogus turi tokių nebanalių galimybių?
– Rusų kalbos žargone yra toks naujas veiksmažodis „frontinti“ (rus. фронтить). Tai reiškia dirbti frontmenu (rus. – фронтмен) – apsimesti, kad verslas yra tavo, nuslepiant tikruosius jo savininkus. Prigožinas – Putino frontmenas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Audringa „Putino virėjo“ J.Prigožino jaunystė: vagystės, išgertuvės su paaugliais ir kalėjimas
Prigožinas – butų vagis ir plėšikas, praleidęs jaunystę kalėjime. Dešimtajame dešimtmetyje jis prisijungė prie Mišos Kutaiskio organizuoto nusikalstamumo grupuotės Sankt Peterburge. Jis buvo atsakingas už kažkokias parduotuves. Paskui tapo smuklininku – atidarė kelis restoranus (už Mišos pinigus).
O paskui su Miša buvo susidorota. Tai nutiko maždaug 2001 metais. Prigožinas tuomet išėjo pas Romą Cepovą – buvo toks autoritetas, senas Putino ir Viktoro Zolotovo (dabartinio Rusijos Nacionalinės gvardijos vado – red.) draugas.
2000-ųjų pradžioje Romai sekėsi. Iš pradžių jis buvo miesto lygio sprendimų priėmėjas ir autoritetas, o vėliau kartu su Putinu perėjo į visos Rusijos lygmenį.
Cepovas beveik atvirai organizavo žmogžudystes. Pavyzdžiui, 2003 metais nužudė Ruslaną Koliaką iš „Tambovskaja“ nusikalstamos grupuotės. Visas jo verslas ir turtas atiteko Romai.
Viename interviu Cepovas vos ne atviru tekstu papasakojo apie savo dalyvavimą nusikaltime: tipo taip, mes su Koliaku konfliktavome, o apie jo nužudymą sužinojau pirmas, anksčiau nei žiniasklaida ir ta informacija atsirado policijos suvestinėje... Tai – aiški užuomina.
Apskritai Prigožinas, prisiglaudęs po Cepovo ir Zolotovo stogu, apskaičiavo teisingai.
– Tačiau patį Cepovą nužudė 2004-ųjų rugsėjį?
– Prigožinas tuo metu jau priklausė Putinui artimų žmonių ratui. Be to, nors Cepovą nunuodijo (pagal simptomus – poloniu), Zolotovas dar ilgai rūpinosi Putino asmenine apsauga. Jie buvo neatskiriamas tandemas – Cepovas ir Zolotovas.
Beje, tuo metu, kai Cepovas aktyviai užsiėmė banditizmu – 2003–2004 metais, staiga smarkiai pagerėjo Zolotovo finansinė padėtis: atsirado dvarų, visi giminaičiai tapo multimilijonieriais.
„Žaliavos mainais už maistą“
– 2000-ųjų kovą, prieš išrenkant Putiną prezidentu, buvo publikuotas Marinos Salje straipsnis „Putinas – korumpuotos oligarchijos prezidentas“. Buvusi Leningrado deputatė Marina Salje, tyrusi Putino veiklą Sobčiako merijoje, ragino neprileisti jo prie valdžios...
– Ji buvo teisi, nors tyrė tik vieną Putino veiklos epizodą dešimtajame dešimtmetyje – aferą „Žaliavos mainais už maistą“. Ji nežinojo to, ką šiandien žinome mes: jūrų uosto privatizacijos aplinkybių, kai Putinas bendradarbiavo su banditais, miesto degalinių ir naftos bazių, kurias Putinas atidavė „Tambovskajai“, privatizacijos aplinkybių.
Ji nežinojo apie kokaino tranzitą per uostą, apie kurį buvo kalbama Litvinenkos byloje. Nežinojo apie rusų-vokiečių įmonės „SPAG“, plovusios pinigus Peterburge, reikalus. <....>
Salje tyrė vienų pirmųjų aferų su gamtinėmis žaliavomis 1992 metais. Tačiau jai to užteko, kad susidarytų nuomonę apie Putiną. Nuo Marinos Salje prasidėjo putinologija – tyrėjų darbas rašant tikrą (o ne išgalvotą) Putino biografiją.
– Šių metų vasarį sukanka 27 metai Marinos Salje ataskaitai apie aferą „Žaliavos mainais už maistą“. Ar šiandien viskas aišku apie aferos mechanizmus ir jos naudos gavėjus? Ar kuris nors jų išliko Putinui artimų žmonių rate?
– Visų pirma reikia pasakyti, kad Marinos Salje dėka tiksliai žinome, kuo Putinas užsiėmė SSRS griūties metu, kurią šiuo metu jis vadina „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa“.
SSRS agonijos metu (1991-ųjų pabaigoje ir pirmosios 1992-ųjų dienomis) Putinas ir jo bendrininkai iš Sobčiako merijos Išorinių ryšių komiteto karštligiškai išdavinėjo licencijas eksportuoti žaliavas iš valstybinio rezervo.
Licencijas išdavinėjo pasinaudodami pretekstu, kad reikia išparduoti atsargas užsienyje tam, jog būtų nupirkta maisto badaujančiam miestui – Peterburge 1991-ųjų pabaigoje eilės prie duonos buvo tokios pat kaip ir blokados laikotarpiu.
Licencijas išdavė, žaliavas išpardavė, o pinigus, kaip žinome, pasisavino. Taip ir atsirado pavadinimas: afera „Žaliavos mainais už maistą.“
– Viename savo straipsnių Putino veiksmus pavadinote marodieriavimu.
– O kaip vadinasi žmonės, kurie bevaldystės ar karo metu plėšia sandėlius, parduotuves, savo tautiečius, stovinčius eilėse prie maisto? Marodieriai. Putinas buvo marodierius SSRS žlugimo metu.
– Kaip įvykiai klostėsi toliau?
– Jau 1992 metų sausio 10-ąją Sank Peterburgo tarybos deputatai išgirdo pavojaus signalą, sudarė Marinos Salje komisiją, skirtą Putino veiklos tyrimui.
1992 metų vasario 23 dieną komisija pristatė savo ataskaitą („Salje ataskaitą“), kurioje buvo reikalaujama pašalinti Putiną iš posto ir perduoti bylą prokuratūrai. Salje ataskaita buvo perduota žiniasklaidai, kovą apie ją rašė „Novaja Gazeta“ ir dar keli leidiniai. Kilo didelis skandalas.
Sobčiakas pasinaudojo visais savo ryšiais Kremliuje, Jelcino administracijoje, kad byla nebūtų iškelta. Be to, Salje ataskaitoje buvo paviešintas Putino susirašinėjimas su Maskva – Gaidaru, Avenu (tuo metu ėjusio vidaus prekybos ministro pareigas).
Iš šio susirašinėjimo buvo aišku, kad Putino veiksmai buvo sankcionuojami Maskvos, (valdininkai Maskvoje) žinojo apie licencijų išdavimą. Aiškėjo, kad buvo pavogta daugiau nei 100 mln. dolerių, įtarimai galėjo kristi ant Aveno ir Gaidaro. Trumpiau tariant, Sobčiakas ir Maskva pasistengė, kad byla būtų nutraukta.
<...>
Nusikalstama patriarcho prekyba
– O kaip istorija apie įmonės, kuriai Putinas įformino licenciją naftos produktų eksportui, pakeitimą? Iš pradžių vietoj „Nevskij dom“ planuota suteikti licenciją kitai firmai iš Maskvos?
– Iš pradžių tikrai planavo, kad 150 tūkst. tonų naftos produktų į užsienį eksportuos maskviečiai. Tačiau vėliau Putinas perdavė licenciją įmonei iš Sankt Peterburgo.
– Kas buvo tie maskviečiai, apie kuriuos kalbate?
– „Solncevskajos“ banditai. Grigorijus Mirošnikas, susijęs su Mogilevičiumi. Iš pradžių Putinas sutartį dėl žaliavų eksporto buvo sudaręs su Mirošniko įmone, ji vadinosi „Interkomcentr Formula-7“. Tačiau vėliau dėl nežinomų priežasčių viską perdavė „Nevskij dom“ .
– Kas yra Semionas Mogilevičius apskritai? FTB pavadino jį rusų mafijos „bosų bosu“. Iš kur jo žmonės atsirado aferoje „Žaliavos mainais už maistą“? Mogilevičius kažkaip susijęs su Putinu?
Kalbant apie „Solncevskaja“ grupuotę, kai kurie įsivaizduoja, esą tai – tiesiog Maskvos priemiesčio gauja, kuri rinko duoklę iš Maskvos verslininkų dešimtajame dešimtmetyje.
Vis dėlto, daug kas žino, kad tais metais „Solncevskaja“ grupuotė turėjo dvi bazes – Maskvą ir Budapeštą. Vengrijoje nuo 1990-ųjų veikė grupuotės „tarptautinis filialas“, kuriam vadovavo Mogilevičius. Šis tarptautinis filialas turėjo KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos (PGU KGB), o vėliau Išorinės žvalgybos tarnybos, stogą.
– Išorinės žvalgybos tarnyba – PGU KGB įpėdiniai po SSRS žlugimo...
– Taip. Šefuojamus banditus jie taip pat paveldėjo. „Filiale“ Budapešte vyko prekyba ginklais, kurių po SSRS (žlugimo) liko kalnai. Čekistai ir generolai pardavinėjo juos visame pasaulyje.
JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) ataskaitoje „Semiono Mogilevičiaus organizacija“ Budapešto „Solncevskajos“ filiale buvo pavadinta didžiausia to meto nelegalios ginklų prekybos platforma Vakarų Europoje.
Vėliau Mogilevičius iš tiesų iš FTB užsidirbo rusų mafijos „bosų boso“ titulą, buvo įtrauktas į dešimt FTB ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą.
Per šį „filialą“ Vengrijoje į Rusiją plūdo kontrabanda: degtinė „Rasputin“, spiritiniai gėrimai „Royal“, cigaretės Rusijos stačiatikių bažnyčiai.
Tuo rūpinosi Kirilas – būsimasis patriarchas – tuomet vadovavęs Išorinių cerkvės ryšių skyriui (OVCS). Visą importą cerkvei vykdė tokia firma „Nika“, kurią kontroliavo „Solncevskaja“.
– Patriarchas Kirilas vykdė verslą su „Solncevskaja“?!
– Na, jis visą gyvenimą dirbo PGU. „Agentas Michailovas“.
– Kiek ilgai „Solncevskajos“ filialas veikė Budapešte?
– Maždaug 1990–1999 metais. Jausdamas FTB spaudimą, Mogilevičius 1999 metais buvo priverstas sugrįžti į Rusiją.
– Ar Putinas buvo pažįstamas su Mogilevičiumi?
– Litvinenka patvirtino, kad jie pažįstami nuo 1993-iųjų, kai Seva apsilankė Sankt Peterburge. Vadinasi, aferos „Žaliavos mainais už maistą“ metu jie nebuvo pažįstami. Labiau tikėtina, kad Putinui dirbti su Mogilevičiumi patarė jo seni bičiuliai iš PGU KGB.
Tačiau su Mirošniko įmone iškilo kažkokių problemų, todėl operaciją perdavė vykdyti Sankt Peterburgo čekistams.
