„Aš turbūt priklausyčiau tiems etniniams rusams, kuriuos Vladimiras Putinas neva bandė ginti nuo Ukrainos nacionalistų“, – sako Kryme gimęs A.Šechovcovas, šią savaitę savo tyrimus pristatęs Vilniuje.
Per Krymo aneksiją radikalios dešinės paramą Kremlius dar užsitikrindavo per tokius tarpininkus, kaip ideologas Aleksandras Duginas. Dabar tarpininkų nereikia – Austrijos ar Italijos radikali dešinė su valdančiąja Rusijos partija santykius įtvirtino formaliais susitarimais.
– Kada jūs pastebėjote, kad tarp radikalios dešinės ir Rusijos esama ryšio? Kas jus labiausiai nustebino tą ryšį tiriant?
– Pirmiausia tai pastebėjau 2013 m. Tai buvo susiję su Ukrainos radikalios dešinės partijos, pavadinimu „Svoboda“, tarptautiniu bendradarbiavimu. Tuo metu jie priklausė radikalios dešinės Europos aljansui. Tačiau 2013 m. radikalios dešinės susivienijimas Europoje nutarė bendradarbiavimą su „Svoboda“ nutraukti.
Paaiškėjo, kad labiausiai tikėtina to priežastis buvo ta, jog „Svoboda“, kaip antikremlinė ir antirusiška partija, pagal pažiūras nebetiko tam aljansui, mat susivienijimas stipriai pasisuko Rusijos kryptimi. 2014 m., ypač jų pradžioje, per Ukrainos revoliuciją tik dar labiau paaiškėjo – radikali dešinė remia Rusiją.
– Ar santykius inicijavo Rusija, ar pačios radikalios dešinės partijos?
– Pačios radikalios dešinės partijos. Jeigu kalbame apie Rusiją po Sovietų Sąjungos žlugimo, tai tokia Rusija radikalią dešinę Europoje žavėjo jau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jau tada jie norėjo bendradarbiauti su Rusijos pareigūnais, bet tuo metu nepasisekė. Rimtesni ryšiai su Rusijos pareigūnais, valstybės veikėjais ar žiniasklaida užsimezgė tik per antrąją V.Putino prezidento kadenciją.
– Kokių šalių radikalios dešinės partijas jūs pabrėžtumėte?
– Trys keturios šalys, kurios gana gerai reprezentuoja tą bendradarbiavimą: Austrija, Prancūzija, Italija ir tam tikru mastu Vengrija.
– O Vokietija? Kaip manote, ar Rusija kišasi į rinkimus Europoje, siekdama padėti radikaliai dešinei? Girdėjome apie kišimąsi JAV, bet kaip dėl pastarųjų rinkimų Vokietijoje?
– Taip, aš manau, kad Rusija rinkimuose į Bundestagą kišosi, bet ribotai. Rusijos veikėjai, nebūtinai tiesiogiai susiję su Kremliumi, bandė sustiprinti retoriką prieš Angelą Merkel, prieš imigraciją. Tokia retorika padėjo partijai „Alternatyva Vokietijai“, radikalios dešinės partijai šalyje. Ši retorika buvo kurstoma per Tviterį, per Feisbuką. Tačiau tiesioginio Rusijos veikėjų įsikišimo aš nepastebėjau.
– Europos Parlamentas balsavo pradėti procesą prieš Vengriją. Kaip manote ar tai bus dar viena galimybė Rusijai skaldyti Europą? Gal Vengrija dabar ištrauks Rusijos kortą kaip alternatyvą Europai?
– Kol kas pasakyti labai sunku. Viktoras Orbanas suinteresuotas likti Europos liaudies partijų šeimoje. Tai didžiausia frakcija Europos Parlamente ir jis tarsi buvo saugojamas šitos frakcijos labai ilgai. Iš esmės – aštuonerius metus. Tačiau pasidomėjus, kaip Vengriją savotiškai baudžiantį balsavimą nušviečia Rusijos žiniasklaida, matosi, kad ji bando jį išnaudoti. Bando nušviesti V. Orbaną kaip stiprų politiką, kuris turėtų „atstovėti“ kovoje prieš Briuselį. Rusija tikrai bandys tuo pasinaudoti.
– Ar ji turi konkrečių ryšių Vengrijoje su valdančia „Fideš“ partija arba tikrąja radikalios dešinės partija „Jobikk“?
– Sakyčiau, kad tikroji radikali dešinė Vengrijoje dabar yra „Fideš“. Per pastaruosius dvejus trejus metus „Jobikk“ pajudėjo link centro dešinės. Iš esmės partijos apsikeitė vietomis. O Rusijai niekada ir nebuvo įdomu užmegzti kažkokių apčiuopiamų ryšių su „Jobikk“, nes turėjo draugų „Fideš“ partijoje.
– Lenkija, Baltijos šalys ir Ukraina – ar šios šalys turi imunitetą Rusijos įtakai radikalios dešinės partijoms?
– Ne. Nė viena iš jų. Rusija turi įvairių būdų, kaip daryti įtaką. Štai, pavyzdžiui, Moldovos sostinėje Kišiniove vyko vadinamasis pasaulinis šeimų kongresas. Tai prieš LGBT [homoseksualius, biseksualius ir transeksualius asmenis – LRT.lt] nukreiptas renginys, renginys už šeimą.
Rusija, organizuojant šį įvykį, vaidina svarbų vaidmenį. Ji kursto retoriką prieš LGBT Vidurio ir Rytų Europoje, o kartu bando prakišti ir antivakarietišką pasakojimą. Pavyzdžiui, Ukrainoje dabar jau nelabai įmanoma kurstyti prorusišką retoriką, bet įmanoma kurstyti antivakarietišką. Tas pats, mano galva, tinka ir Baltijos šalims, Gruzijai ar Moldovai. Rusijos įtakai didinti nebūtina tiesiogiai kurstyti prorusiškumo. Užtenka antivakarietiškos propagandos.
– Žinau, kad savo knygoje skiriate dėmesio ir sovietinių laikų KGB operacijoms, kurios rėmė radikalią dešinę. Ar galite truputį papasakoti apie tai?
– Taip, tokių operacijų buvo, ypač šeštajame dešimtmetyje. Sovietų Sąjunga ir Rytų Vokietija siekė paveikti Vakarų Vokietiją. Vakarų Vokietijoje tuo metu dar buvo gana stiprus radikalios dešinės judėjimas, kurio dalis buvo nusistačiusi prieš prisijungimą prie NATO. Sovietai tą judėjimą rėmė, nes irgi nenorėjo Vakarų Vokietijos NATO viduje. Sovietai veikė per Rytų Vokietiją.
1955 m. Vakarų Vokietija vis tiek prisijungė prie NATO ir tada KGB operacijos kiek pasikeitė. Jie bandė diskredituoti Vokietiją kaip vis dar fašistinę valstybę. Buvo tokia „svastikų grafičių“ operacija. Sovietų agentai piešdavo svastikas ant sinagogų, žydų parduotuvių ar kapinų. Tada Rytų Vokietija su Sovietų Sąjunga galėjo sakyti, kad „štai, prie NATO prisijungė atgal prie nacizmo linkstanti šalis“.
– Kalbant apie Rusijos ir radikalios dešinės bendradarbiavimo aspektus, kurie iš jų – finansavimas, balsavimo, retorikos koordinacija – jums kelia daugiau nerimo?
– Matote finansavimas atsiranda, bet gali ir sunykti. Jis nėra nuolatinis. Kai Kremlius remia kokią nors partiją finansiškai, pavyzdžiui „Nacionalinį frontą“ 2014 m., tai tik taktinis ėjimas.
Mane daug labiau neramina viešosios erdvės nuodijimas sąmokslo teorijomis, kurias skatina Kremlius. Šitos sąmokslo teorijos taip lengvai nenunyksta. Jos užsilieka žiniasklaidoje ir paveikia šiuolaikinę kartą, gal net paveiks ir kitą kartą.
Kai kurios sąmokslo teorijos ir pasakojimai sugeba išsilaikyti labai ilgai. Mane labiausiai trikdo būtent tai, nes visus rezultatus pamatysime tik ateityje.
