Dienraščio „The New York Times“ apžvalgininkas Charles'as Blowas teigia: „Juodaodžiai jaunuoliai išmetami iš mokyklų pusantro karto dažniau negu baltieji amerikiečiai. Mokymo sistemos šališkumas persiduoda ir policijos pareigūnams. Nuo mokyklos nebaigimo iki kalėjimo veda tiesus kelias.“
Vis dėlto, C.Blow teigia, kad tai, jog afroamerikiečiai yra dažniau išmetami iš mokyklų ir dažniau turi reikalų su teisėsauga, negu kitos JAV rasinės grupės, nėra susiję su vadinamuoju institucionalizuotu rasizmu.
2014 m. pradžioje švietimo tarnybos departamentas, atsakingas už pilietines teises, paskelbė pirmąją išsamią apžvalgą apie pilietinių teisių padėtį valstybinėse JAV mokyklose per pastaruosius 15 metų.
Advokatas Ericas Hodleris teigė: „Apžvalga atskleidžia, kad mokyklose nuo pat pradinių klasių pastebimi skirtingų rasių mokinių elgesio skirtumai, jie skirtingai laikosi mokyklų drausmės politikos.“
Vis dėlto, C.Blow teigia, kad tai, jog afroamerikiečiai yra dažniau išmetami iš mokyklų ir dažniau turi reikalų su teisėsauga, negu kitos JAV rasinės grupės, nėra susiję su vadinamuoju institucionalizuotu rasizmu. Egzistuoja ir kiti, gerokai įtikinamesni paaiškinimai.
2004 m. JAV federalinių tarnybų duomenys atskleidė, kad juodaodžiai, sudarantys 13 proc. šalies gyventojų, yra atsakingi už 37 proc. smurtinių nusikaltimų, 54 proc. apiplėšimų ir 51 proc. žmogžudysčių. Svarbu pažymėti, kad didžioji dalis aukų taip pat buvo juodaodžiai.
„Fox News“ kanalo apžvalgininkas Juanas Williamsas teigia: „Labai dažnai Amerikos juodaodžių atsakomybė už nusikaltimus dažnai net nebūna paminėta.“
Kito JAV dienraščio „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugene'as Robinsonas pamini ir dar vieną svarbią problemą. Juodaodžiams nužudžius kitus juodaodžius, dažnai tokie įvykiai nesulaukia didesnio žiniasklaidos susidomėjimo: „Kitą dieną po M.Browno nužudymo, Landoveryje, Merilande, mirė trejų metų Knijah Amore Bibbas. Nors abi aukos buvo afroamerikiečiai, tačiau skirtumas tas, kad M.Brownas buvo nužudytas baltaodžio policininko, o K.A.Bibbas 25 m. juodaodžio, turinčio ilgą nusikaltimų istoriją.“
E.Robinsonas pamini 2012 m. Federalinio tyrimų biuro statistikos duomenis, pagal kuriuos baltaodžiai nusikaltėliai nužudė 2614 baltųjų amerikiečių, o juodaodžiai nužudė 2412 afroamerikiečių. Vis dėlto, reikia nepamiršti fakto, kad baltųjų gyventųjų JAV yra beveik penkis kartus daugiau negu juodaodžių.
Juodaodžių smurtą prieš juodaodžius lemia ne kai kurių ekspertų mėgstama kartoti mantra apie „baltųjų rasizmą“, o kitos socialinės priežastys, visų pirma, daugybės afroamerikiečių šeimų žlugimas.
1940 m. tik 14 proc. juodaodžių vaikų gimė ne santuokoje, tuo tarpu dabar šis skaičius siekia net 75 proc.
1870 m., iš karto po vergovės panaikinimo, nuo 70 iki 80 proc. juodaodžių šeimų buvo darnios, su dviem tėvais. Šiuo metu, kuomet JAV yra priimti pažangūs prieš diskriminaciją nukreipti įstatymai, o rasinė segregacija neegzistuoja, 70 proc. juodaodžių vaikų augina vienišos motinos ir prognozuojama, kad šis skaičius ir toliau augs.
Juodaodžiams nužudžius kitus juodaodžius, dažnai tokie įvykiai nesulaukia didesnio žiniasklaidos susidomėjimo.
Kitaip tariant, ne tokį sėkmingą juodaodžių pasirodymą mokymo įstaigose ir didesnį nusikaltamumą skatina afroamerikiečių šeimų irimas, o ne baltaodžių „rasizmas“.
Įvykiuose Misūryje trūksta tokių afroamerikiečių lyderių, kaip Martinas Lutheris Kingas, kurie savo charizma ir ramiu balsu sugebėjo akreipti dėmesį į tuo metu iš tiesų egzistavusias amoralias teisės normas, kurios buvo taikomos JAV afroamerikiečiams.
Šiuo metu panašaus masto lyderių juodaodžių bendruomenė neturi. Kol nebus suprastos tikrosios juodaodžių amerikiečių nesėkmių priežastys, tol, panašu, kad Fergusono istorija kartosis ir toliau.
