Dabar, baigiantis jo viešpatavimui, šis smulkaus sudėjimo švelniai kalbantis ichtiologijos ekspertas, žinomas dėl pastangų modernizuoti senovinę monarchiją, dar kartą metė iššūkį tradicijų supančiotam rūmų pasauliui, kuriame jis praleido 82 savo gyvenimo metus.
Pirmadienį paskelbtame retame vaizdo kreipimesi į tautą imperatorius pabrėžė, kad jo sveikatos būklė blogėja, todėl jam gal bus sunku eiti savo oficialiąsias pareigas. Šis pareiškimas interpretuojamas kaip užuomina, kad Akihito ateityje atsisakys sosto.
Akihito gimė 1933 metais, kai Japonija planavo savo militaristinę ekspansiją Azijoje. Jo tėvynė pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kai jaunajam princui buvo 11 metų.
Prasidėjus užsienio pajėgų okupacijai Japonijoje, jo tėvas imperatorius Hirohito, iki karo pabaigos laikytas dievams prilygstančiu suverenu, išsaugojo tik nacionalinio simbolio statusą.
Dar prieš perimdamas sostą Akihito nusižengė tradicijoms, kai 1959 metais vedė turtingo miltų magnato dukrą ir tapo pirmuoju sosto įpėdiniu, susituokusiu su nekilminga moterimi.
Nors ši staigi permaina jo tėvui buvo sunkiai pakeliama, Akihito mielai priėmė šį vaidmenį ir stengėsi padėti užgydyti karo žaizdas bei priderinti senovinę monarchiją prie demokratijos amžiaus.
„Jis bodisi charizma ir nesiekia kurti tapatybės, remdamasis nepakančiu nacionalizmu“, – rašytojas Masayasu Hosaka komentavo Akihito būdą savo knygoje apie abu pastaruosius imperatorius.
„Nemanau, kad kada nors esame matę kitą tokį sąžiningą ir žmogišką imperatorių, kuriam kartais tekdavo itin sunkiai kovoti“, – pridūrė jis.
Dar prieš perimdamas sostą Akihito nusižengė tradicijoms, kai 1959 metais vedė turtingo miltų magnato dukrą ir tapo pirmuoju sosto įpėdiniu, susituokusiu su nekilminga moterimi.
Nors jų vestuvės tapo nacionaline sensacija, imperatorienė Michiko 2007 metais pripažino gyvenimo rūmuose iššūkius po pertraukos, kuria pasinaudojo sveikatos sutrikimų, susijusių su psichologine įtampa, gydymui.
„Didžiausias palikimas“
Nors imperatoriui oficialiai draudžiama komentuoti politiką, Akihito rado būdų perteikti savo antinacionalistines pažiūras.
2004 metais per vieną renginį imperatoriaus rūmų sode, jis buvo nugirstas sakantis vienam pareigūnui, kad nepritaria reikalavimui mokykloms iškelti nacionalinę vėliavą, o mokiniams – giedoti nacionalinį himną, šlovinantį imperatorių.
Savo kalboje pernai per Japonijos kapituliacijos 70-ąsias metines, Akihito taip pat pareiškė „labai apgailestaujantis“ dėl Japonijos veiksmų per Antrajį pasaulinį karą.
Kai kurie apžvalgininkai jo žodžius aiškino kaip priekaištą nacionalistinių pažiūrų premjerui Shinzo Abe, siekusiam pakeisti pacifistinę Japonijos konstituciją.
Be to, Akihito savo simboliniais vizitais aktyviai stengėsi užgydyti karo paliktas žaizdas. Monarchas aplankė daug vietų, kuriose per karą vyko didelės kautynės, – pavyzdžiui, Japonijos pietines Okinavos salas, taip pat Saipaną, Palau ir Filipinus.
1992 metais jis surengė istorinį vizitą Kinijoje, kur per karą žuvo milijonai žmonių. Deja, imperatoriaus viltys aplankyti Pietų Korėją neišsipildė dėl įtampos, tebetvyrančios dėl Japonijos kolonijinio valdymo palikimo.
1975-aisiais metais Akihito, dar būdamas sosto įpėdinis, apsilankė Okinavoje, kur paskutiniais karo mėnesiais vyko įnirtingos kautynės, nusinešusios daug civilių gyvybių. Per šią viešnagę į princą vos nepataikė protestuotojo sviestas Molotovo kokteilis.
Akihito ir jo žmonos veikla neapsiriboja pastangomis propaguoti taiką – karališkoji pora taip pat smarkiai prisideda skatindama visuomenės socialinę gerovę.
„Jis – esmingiausias pokario kartos atstovas, tiesiog netikintis,kad būtų koks nors karo atpirkimo aspektas“, – sakė Portlando valstybinio universiteto Japonijos studijų direktorius Kennethas Ruoffas, knygos „Žmonių imperatorius“ („The People's Emperor“) autorius.
K.Ruoffas pastebėjo, kad Akihito ir jo žmonos veikla neapsiriboja pastangomis propaguoti taiką – karališkoji pora taip pat smarkiai prisideda skatindama visuomenės socialinę gerovę.
Kaip įrodymą jis pateikė faktą, kad Akihito uolai palaikė parolimpinį judėjimą 7-ajame dešimtmetyje, kai Japonijos visuomenės požiūris į neįgaliuosius buvo itin priešiškas.
K.Ruoffas taip pat atkreipė dėmesį, kad imperatorius ir jo žmona pabrėžtinai stengėsi palaikyti ryšį su „geografiškai marginalizuojamais“ Japonijos regionais, lankydami atokias Japonijos salas.
„Didžiausias Akihito ir Michiko pasiekimas – jų bendros pastangos naudoti savo imperatoriškąjį ir socialinį prestižą, kad būtų atkreiptas dėmesys į mažiausiai privilegijuotus Japonijos visuomenės narius“, – pabrėžė ekspertas.
