2004-aisiais A.Bahrami buvo savarankiša ir patraukli 24-erių metų inžinerijos studentė, dirbusi Teherano laboratorijoje. „Daugybė vaikinų, net universiteto dėstytojai, ateidavo į mano namus prašyti mano rankos, – pasakojo A.Bahrani BBC žurnalistui. – Buvau labai graži mergina.“
Kai Majeedo Movahidi mama paskambino merginos šeimai ir paprašė jos rankos, A.Bahrami nebuvo jo mačiusi akyse. Po to, kai ji pasiūlymą atmetė, M.Movahidi susekė merginą universitete, kurį abu lankė. Jie susiginčijo, nors A.Bahrani vis dar nežinojo savo persekiotojo vardo. Vėliau ji sulaukė dar ne vieno telefoninio skambučio, pirmiausiai iš M.Movahidi mamos.
„Ji sakė, kad jos sūnus yra vyras ir kad jei manęs nori, mane turės“, – kalbėjo A.Bahrani.
Grasinimai mirtimi
Per pirmąjį pokalbį telefonu su M.Movahidi, mergina išgirdo grasinimus būti nužudyta. Dar po kelių skambučių vaikino grasinimai tapo dar grėsmingesni. „Jis sakė, kad ketina sugriauti mano gyvenimą ir padaryti kažką, dėl ko manęs niekas nenorės vesti“, – prisiminė mergina.
Po šių grasinimų A.Bahrani kreipėsi į policiją, tačiau tik tam, kad išgirstų, jog kadangi M.Movahidi nepadarė jai jokios fizinės žalos, policija negalinti niekaip jai padėti.
Jis sakė, kad ketina sugriauti mano gyvenimą ir padaryti kažką, dėl ko manęs niekas nenorės vesti.Praėjus dviem dienoms, perpiet išėjusi iš darbo, jauna moteris pastebėjo, kad ją kažkas seka. Įžengusi į siaurą gatvelę, mergina sulėtino žingsnį, norėdama praleisti ją sekusį asmenį ir suvokė, kad tai buvo M.Movahidi.
„Jis žiūrėjo į mane ir juokėsi. Jo veide ir akyse atsispindėjo laimė“, – kalbėjo mergina. Staiga ji pajuto, kaip buvo aplietas jos veidas, tačiau pamanė, kad tai buvo karštas vanduo. „Tuomet pajutau, kad veidas pradėjo tarsi degti ir supratau, kad tai buvo rūgštis“, – sakė mergina.
Kol merginai pavyko nusigauti į ligoninę, viena akimi A.Bahrani jau nieko nebematė. „Bijojau paliesti savo veidą, nes žinojau, kad nebeturėjau nei lūpų, nei nosies. Kai savo ranką pridėjau prie kairiosios akies, nieko nejutau. Mama man neleido žiūrėti į veidrodį“, – išgyvenimais dalijosi iranietė.
„Pakarti lengviau“
Su tuomečio Irano prezidento Mohammado Khatami parama, A.Bahrani nuskrido į Barseloną, kur jai buvo atlikta operacija, siekiant sugrąžinti regėjimą dešiniajai akiai. Tačiau po to, kai 2005 metais prezidento rinkimus laimėjo Mahmoudas Ahmadinejadas, mergina staiga pajuto nebeturinti finansinio užnugario. Ji buvo palikta viena ir visai be pinigų svetimoje valstybėje.
Tuo metu ji buvo nugabenta į benamių moterų prieglaudą, kur į jos akį įsimetė infekcija. „Su nosinaite nusivaliau akį. Nuėjusi išmesti ją į šiukšliadėžę supratau, kad ji buvo labai sunki“, – prisminė A.Bahrani.
Akies netekimas pakeitė jos požiūrį į užpuoliką. Kol kovojo už tai, kad išsaugotų regėjimą, mergina apie jį bemaž nemąstė. Tačiau praradusi akį, ji norėjo, kad M.Movahidi būtų nubaustas.
2007 metais sugrįžusi į Iraną ir padedama buvusio darbdavio, A.Bahrani ėmė siekti, kad M.Movahidi būtų nubaustas tokiomis pačiomis kančiomis, kokias sukėlė jai.
„Nuėjusi į teismą pasakiau, kad noriu keršyti. Jie man atsakė negalį tai padaryti ir pasiūlė prašyti teismo užpuoliką pakarti, nes jiems taip, esą, būtų daug paprasčiau“, – prisiminė mergina.
„Žiauru ir nežmogiška“
Baudžiamasis teisingumas Irane, remiantis šarija, yra teisėtas, tačiau retai naudojamas. 2008 m. mergina laimėjo teismą, kuris paskelbė, kad 27-erių M.Movahidi turėtų būti apakintas rūgštimi. Teismas taip pat nuteisė vaikiną kalėjimo bausme ir nurodė sumokėti piniginę kompensaciją savo aukai.
Irano pareigūnai buvo labai neryžtingai nusiteikę bausmės įvykdymo atžvilgiu. Tačiau po kelerių metų nuolatinių atidėliojimų, pagaliau bausmės įvykdymui buvo numatyta gegužės 14-oji. Tądien A.Bahrani nuvyko į kalėjimą, kuriame buvo laikomas jos užpuolikas. Tačiau bausmės vykdymas ir vėl buvo atidėtas, kai kalėjimo atstovams nepavyko surasti gydytojo, kuris būtų sutikęs ją įvykdyti.
Žmogaus teisių organizacijos taip pat pasisako už tai, kad baudžiamasis teisingumas būtų panaikintas. „Neįtikėtina, kad Irano valdžia svarsto tokios bausmės įgyvendinimą, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ atstovė Hassiba Hadj Sahraoui. – Nepaisant siaubingo išpuolio, kurį išgyveno A.Bahrami, apakinimas rūgštimi yra žiauri ir nežmoniška bausmė, prilygstanti kankinimams.“
M.Movahidi lieka kalėjime, laukdamas, kol jam bus įvykdyta bausmė. Gavusi naują finansavimą iš JAV labdaros organizacijos, A.Bahrami Barselonoje atliekamos plastinės veido atstatymo operacijos. Tačiau moteris ir toliau atkakliai siekia, kad jos užpuolikui būtų įvykdytas teismo sprendimas.
„Jei aš atleisiu, už tai nieko negausiu, – teigė ji. – Tačiau lygiai taip pat ir jei aš kovosiu už tai, kad jis netektų regėjimo – aš nieko negausiu. Noriu, kad žmonės, kaip Majeedas, žinotų, kad už tokius veiksmus sulauki bausmės.“
