Socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė žinučių, kuriose teigiama, kad Rusija galimai ne pardavė Aliaską Jungtinėms Valstijoms (atsisakydama visų teisių į šią teritoriją), o tik ją išnuomojo:
„Kai kurie istorikai teigia, kad Aliaska buvo ne parduota, o išnuomota, tačiau aišku viena: Aleksandras II padarė didžiulę klaidą“.
Kitoje žinutėje pateikiama dar daugiau informacijos:
„Pagal alternatyvią versiją, Aliaska buvo ne parduota, o išnuomota šimtui metų, tačiau draugas Chruščiovas iš tikrųjų ją atidavė amerikiečiams 57-aisiais.“
Pažymėtina, kad pastarojoje žinutėje minimas blogio genijumi rusų laikomas Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, kuris, kaip teigiama, taip pat „padovanojo“ Krymą Ukrainai.
Nepaisant to, kad Aliaskos perdavimo Jungtinėms Valstijoms teisėtumas niekada nebuvo kvestionuojamas, Rusijos visuomenėje visada vyravo nuomonė, kad šios žemės buvo „atiduotos“ už „nieką“.
Būdinga jų išraiška masinės kultūros lygmeniu buvo grupės „Liube“ daina „Nekvailiok, Amerika!“, kurioje yra labai charakteringos eilutės:
„Nekvailiok, ,Amerika,
Mes nenuskriausime, kam sakom.
Grąžink mums Aliaskos žemę,
Grąžink man mano gimtąją žemę.“
Po Krymo aneksijos ir prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą Rusijoje vėl ėmė populiarėti abejotini anekdotai tema „Aliaska mūsų!“. Ir kai kuriais atvejais neįmanoma suprasti, ar tai dviprasmiškas humoras, ar rimtai išsakyta politinė pozicija.
Aliaskos istorija
Rusiška Aliaskos istorija apima beveik šimtą metų – pirmosios nuolatinės rusų kolonistų gyvenvietės čia atsirado 1784 m.
Vėliau buvo įkurta Rusijos ir Amerikos bendrovė, kuri užsiėmė šių žemių apgyvendinimu, kol Rusija teises į jas „perleido“ Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Jei kalbėsime apie ankstesnį šių teritorijų tyrinėjimo laikotarpį ir pirmąsias kolonijines ekspedicijas, rusų buvimą čia galima skaičiuoti nuo Semiono Dežnevo ekspedicijos 1648 m., kuris pirmasis pasiekė šias vietas.
Būtent nuo šio momento šiuolaikiniai Amerikos tyrinėtojai skaičiuoja rusiškąjį laikotarpį Aliaskos istorijoje.
Tačiau bet kuriuo atveju tai nepaneigia teisinės tikrovės, įtvirtintos „Pilname Rusijos imperijos įstatymų rinkinyje“, kuriame yra atitinkamas Valdančiojo senato nutarimas.
Jame taip pat pateikiamas oficialus sutarties tekstas rusų kalba, kurio formuluotė neleidžia jokių klaidingų interpretacijų: „Jo Didenybė Visos Rusijos Imperatorius įsipareigoja nedelsiant po apsikeitimo ratifikaciniais raštais perduoti Šiaurės Amerikos Jungtinėms Valstijoms visą teritoriją su aukščiausia teise į ją, dabar priklausančią Jo Didenybei Amerikos žemyne, taip pat gretimas salas“.
Imperatorius Aleksandras II sutartį ratifikavo 1867 m. gegužės 3 d., po to ji ir įsigaliojo.
Akivaizdu, kad čia nėra vietos „alternatyvioms“ „kitų istorikų“ nuomonėms.
Jungtinių Valstijų suverenitetą Aliaskos atžvilgiu pripažino Rusijos imperijos valdžia ir niekada jo neginčijo.
Sovietų Sąjunga taip pat niekada nereiškė jokių teritorinių pretenzijų į šį regioną.
Kalbant apie tam tikras N.Chruščiovo „dovanas“, nepavyko rasti jokių patikimų įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai rodančių, kad jos kada nors įvyko.
Ir tai logiška: neįmanoma „padovanoti“ kitai valstybei regiono, kuris yra jos tarptautiniu mastu pripažinta teritorija ir kurį ji faktiškai visiškai kontroliuoja.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Žinutėse akivaizdžiai melagingi faktai pateikiami kaip „kitų istorikų“ nuomonė, ar „alternatyvi pozicija“.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
