M.Pompeo, nuvykęs į Čekiją, pareiškė, kad Vašingtonas neatmeta galimybės paskelbti sankcijų Baltarusijai. Jis taip pat teigė, kad prezidento rinkimai nebuvo laisvi ir sąžiningi.
Vis dėlto JAV valstybės sekretorius iškart pats pripažino, kad esą dar per anksti priimti konkrečius sprendimus, nes būtina stebėti, kaip artimiausiu metu klostysis įvykiai Baltarusijoje. O ten protestai nesiliauja.
Pasimetimo tikrai yra, sako nemažai ekspertų, ir koks maršrutas judant į priekį geriausias, dar toli gražu neaišku. Juk Donaldo Trumpo administracija dar neseniai uždegė žalią šviesą pastangoms normalizuoti santykius su Minsku ir neleisti jam galutinai įkristi į Maskvos orbitą.
„Amerikoje artėja rinkimai, jų veiksnys tikrai blaško – niekas nenori pernelyg investuoti į Baltarusijos klausimą, nes jis dar ir susijęs su Rusija.
O Baltarusija Amerikoje visų pirma matoma per Rusijos prizmę“, – 15min teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius.
Žinoma, gali būti, kad JAV tiesiog naivokai patikėjo klasikiniu Aliaksandro Lukašenkos manevru – jis nuolat bando balansuoti tarp Vakarų ir Rusijos, bet lygiai taip pat nuolat yra įsiurbiamas Kremliaus magneto.
Bet dar vasarį M.Pompeo apsilankė Minske, susitiko su A.Lukašenka ir kalbėjo apie „solidų pirmą žingsnį geresnių santykių ir glaudesnių ryšių link“. O birželį Baltarusiją per Klaipėdą net pasiekė amerikietiškos naftos krovinys.
Dabar gi apsiribojama įprastomis frazėmis: „Raginame Baltarusijos vyriausybę gerbti visų baltarusių teisę taikiai rinktis, susilaikyti nuo jėgos naudojimo, paleisti neteisėtai sulaikytus žmones.“
M.McFaulas: greitai suskaičiavau, kiek kartų kas buvo paminėta. Baltarusija – nulis, Ukraina – nulis, Vengrija – nulis, Rusija – vienas sakinys, Kinijos komunistų partija – 12 kartų.
„Buvome nepaprastai susirūpinę dėl rinkimų ir labai nusivylėme, kad jie nebuvo laisvesni ir sąžiningesni. Jau matėme tokį elgesį anksčiau ir apgailestaujame, kad būtent taip ir nutiko“, – pridūrė M.Pompeo.
Kita vertus, tviteryje aktyviai apie represijas Baltarusijoje rašantis buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas atkreipė dėmesį į M.Pompeo Prahoje pasakytą kalbą „Užtikrinant laisvę Europos širdyje“.
„Greitai suskaičiavau, kiek kartų kas buvo paminėta. Baltarusija – nulis, Ukraina – nulis, Vengrija – nulis, Rusija – vienas sakinys, Kinijos komunistų partija – 12 kartų. Be to, jis pasakė, kad Čekijai Kinija yra didesnė grėsmė nei Rusija“, – teigė M.McFaulas.
Gana netipiškas ir dar vienas M.Pompeo pareiškimas. Nors D.Trumpo administracija toli gražu neišpažįsta daugiašališkumo principais paremtos diplomatijos, jis, užsiminęs apie „daugiašalį formatą“, pridūrė: „Galiu pasakyti, kad bendradarbiausime su mūsų draugais europiečiais.“
Reikia ambasadorės ar šiuo metu ne?
Socialiniuose tinkluose pasigirdo svarstymų, esą Vakarams protestai Baltarusijoje pernelyg nerūpi, nes demonstrantai kovoja už savo laisvę ir teises, o ne prieš Rusiją. Minske ir kitur iš tiesų negirdėti antirusiškų pareiškimų, taikinys – tik A.Lukašenka ir jo režimas.
„Baltarusiai iš tiesų mato bendradarbiavimą su Rusija kaip visiškai normalų dalyką. Jie nenori tapti Rusijos gubernija, bet bendradarbiavimą palaiko – žinoma, kaip valstybės su valstybe.
Rizikos tuomet Vakarams daugiau. Galimybių savo tikslus įgyvendinti lengvai ir be didelių kaštų turbūt būtų mažiau“, – sutiko L.Jonavičius.
Kad ir kaip būtų, ekspertai įspėja, kad dilema, iškilusi Vašingtonui, iš tikrųjų sudėtinga. Juk dvišaliai santykiai su Baltarusija buvo taip atšilę, kad Baltieji rūmai net paskelbė, kad Minske vėl dirbs JAV ambasadorius.
Balandį pranešta, kad į Baltarusiją ketinama siųsti karjeros diplomatę Julie Fisher, nors jos kandidatūrą dar turi patvirtinti JAV Senatas. Minske Amerikos ambasadoriaus nėra nuo 2008 metų.
Bet dabar gali būti, kad J.Fisher į Minską taip ir neišskris. Antradienį Konektikutui Senate atstovaujantis Chrisas Murphy jau paragino atidėti jos nominavimo procesą į šalį.
„Trumpas nori atnaujinti diplomatinius santykius su Baltarusija. Ambasadorė laukia patvirtinimo Senate. Šiuo metu tai būtų didžiulė klaida. Tai atrodytų kaip Lukašenkos vykdomų represijų palaiminimas“, – tviteryje parašė Ch.Murphy.
M.Haring: mums reikia ambasadoriaus Minske. Jau seniai reikia ambasadoriaus Minske. O Julie Fisher yra fenomenali. Reikia, kad ji ten būtų ir padėtų derėtis. Amerika negalės būti svarbi žaidėja, jei nieko neturėsime Minske.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro Europos programos ekspertė Heather Conley sutiko: „Dabar būtų protinga susilaikyti ir tuo pat metu atidaryti diplomatinius kanalus su Berlynu, Briuseliu, pagrindiniais partneriais Europoje, nes reikia vieningos pozicijos. Tik taip kažkas pavyks.“
Kita vertus, tyrimų centro „Atlantic Council“ analitikė Melinda Haring tikina, kad neramumai Baltarusijoje kaip tik išryškina būtinybę JAV turėti savo žmonių šioje Rytų Europos šalyje.
„Mums reikia ambasadoriaus Minske. Jau seniai reikia ambasadoriaus Minske. O Julie Fisher yra fenomenali. Reikia, kad ji ten būtų ir padėtų derėtis. Amerika negalės būti svarbi žaidėja, jei nieko neturėsime Minske“, – tvirtino M.Haring.
„Dilema labai rimta. Ambasadorės atsiuntimas būtų keistas ženklas. Bet diplomato darbas yra specifinis, daug kas nesupranta, bet jo užduotys – rinkti naujausią informaciją būnant įvykių vietoje“, – 15min teigė L.Jonavičius.
Reikia galvoti iš naujo?
H.Conley priminė, kad Baltieji rūmai, gegužę paskelbdami apie naftos siuntimą į Baltarusiją, tikino, kad taip stiprina „Baltarusijos suverenitetą ir nepriklausomybę“.
„Didžioji dalis JAV strategijos Baltarusijos atžvilgiu ir buvo bandymai sumažinti jos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Bet pastarųjų dienų įvykiai leidžia manyti, kad strategija dabar sugriuvo. Reikės kurti kitokį požiūrį. Neaišku, kaip Trumpo administracija persigrupuos, nežinia, ar derins poziciją su Europos Sąjunga“, – svarstė H.Conley.
Kiti ekspertai pabrėžia, kad rasti tinkamą balansą bus labai sunku – palaikyti laisvės siekį visiškai normalu, bet esą negalima neįvertinti ir fakto, kad ryškesnio Baltarusijos posūkio į Vakarus atveju Rusija tikrai nesėdės sudėjusi rankų.
Šiaip ar taip, šios dvi šalys yra pasirašiusios sąjunginės valstybės sukūrimo sutartį, o Baltarusijoje Maskvos interesų yra be galo daug.
Visgi JAV irgi negali nieko nedaryti. Tinklalapio „Defense One“ žurnalistas Patrickas Tuckeris rašo, kad tai, kaip pakryps tolesni įvykiai Baltarusijai, gali nulemti netgi JAV karinių pajėgų buvimą regione.
Europos politikos analizės centras dar 2018 metais pastebėjo, kad Baltarusijos pajėgos „visiškai integruotos“ į Rusijos kariuomenę – esą baltarusiai patys nė negali priimti sprendimų, ir nors Rusija karinės bazės Baltarusijoje neturi, čia pasiųsti karius prireikus įmanoma išties nesunkiai.
Kadangi galimybės, kad destabilizacijos atveju taip ir bus padaryta, atmesti negalima, JAV ir NATO padėtį turi stebėti itin atidžiai. Baltarusija ribojasi su trimis Aljanso narėmis – Lietuva, Lenkija ir Latvija.
Pats apribojo Amerikos galimybes
L.Jonavičius visgi įžvelgia dar platesnį aspektą – esą Baltarusija yra tokia teritorija, kurioje kertasi JAV ir Rusijos interesai dėl strateginės ginkluotės.
„Kai amerikiečiai pasitraukė iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų, o dabar artėja naujosios Strateginės ginkluotės mažinimo (START) sutarties galiojimo pabaiga, kyla daug neaiškumų, kur ir kaip bus ar nebus dislokuojama ginkluotė.
Tai reiškia savotišką ginklavimosi varžybų netikrumą. Lukašenka ilgai spyriojosi dėl Rusijos karinės bazės, kuri būtų Maskvos koziris Rytų Europoje, o JAV atsako „Fort Trump“ Lenkijoje ir pokalbiais dėl kažko panašaus Čekijoje“, – 15min teigė L.Jonavičius.
Būtent todėl jis sako žiūrintis į amerikiečių „mąstymą dėl Baltarusijos“ per labai aukšto lygio strateginę perspektyvą.
„Taip, demokratija ir žmogaus teisės išliks. Bet JAV su Lukašenka kalbėtis pradėjo todėl, kad jis sakė, jog liks neutralus.
Amerikos tyrimų centrai, pavyzdžiui, RAND, pastaraisiais metais skelbia daugybę tyrimų, kuriuose teigiama, kad Rytų Europa – Baltarusija ir Ukraina – turėtų tapti neutraliu buferiu tarp Rusijos ir Vakarų. Todėl Pompeo ir kalba pakankamai aptakiai.
Amerikiečiai turi kalbėti apie sankcijas, taip. Bet vieningos linijos ten šiaip nėra – yra demokratijos gynėjai ir yra strateginio požiūrio šalininkai, kurie vykdo real politik ir sako, kad jei perspausime, atiduosime Baltarusiją Rusijai“, – svarstė L.Jonavičius.
Jis neabejoja, kad JAV strategai puikiai paskaičiavę, kiek įtakos Baltarusijoje turi amerikiečiai ir europiečiai, o kiek – Rusija.
„Gal jie ir nemano, kad Rusija štai rytoj ims ir ateis, bet omenyje tai tikrai turi ir dėl to atsargiai mąsto. Negali sakyti, kad JAV stato už Lukašenką, bet amerikiečiams, kaip ir rusams, jis buvo labiau žinomas.
L.Jonavičius: amerikiečiai turi kalbėti apie sankcijas, taip. Bet vieningos linijos ten šiaip nėra – yra demokratijos gynėjai ir yra strateginio požiūrio šalininkai, kurie vykdo real politik ir sako, kad jei perspausime, atiduosime Baltarusiją Rusijai.
Juk jei, grubiai tariant, Lukašenka dingsta, tai iš tikrųjų svertai atsiduria kitoje pusėje. O amerikiečiai tikrai neis į tiesioginį karinį konfliktą su Rusija dėl Baltarusijos. Galutinio sprendimo išties nėra, todėl ir matome tokį kapanojimąsi bei blaškymąsi“, – tvirtino L.Jonavičius.
Jis dar priminė ir vadinamąją Kirkpatrick doktriną, pavadintą buvusios JAV ambasadorės Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick garbe. Doktrina buvo teisinama JAV parama antikomunistinėms diktatūroms Šaltojo karo metu.
„Tai, kas vyksta dabar, man kažkiek primena tą situaciją – esą jis (Lukašenka, – red.) yra kalės vaikas, bet jis yra mūsų kalės vaikas.
Aišku, tai, kaip jis dabar elgiasi, apribojo Amerikos galimybes jam padėti toliau manevruoti tarp Rusijos ir Vakarų“, – svarstė L.Jonavičius.
-
Ką apie represijas Baltarusijoje galvoja ES: smerkia, bet kas iš to?
-
Rusija įvykius Baltarusijoje stebi ramiai, bet įdėmiai: tikslai pasiekti, bet padėtis nebevaldoma
-
Mike'as Pompeo: baltarusiai turėtų gauti „laisves, kurių jie reikalauja“
-
V.Žirinovskis ir įtakingas Rusijos parlamentaras jau keikia A.Lukašenką: ką tai reiškia?
