Scenos rohinjų stovyklose Bangladeše sukėlė pasipiktinimą visame pasaulyje, o patys iš Mianmaro Rachinų valstijos nuo rugpjūčio pabėgę žmonės pasakoja apie Mianmaro pajėgų vykdomus žudymus, žaginimus ir padeginėjimus.
Mianmaras ir Bangladešas iš principo susitarė grąžinti kai kuriuos rohinjus į Mianmarą, bet ginčijasi dėl detalių. Mianmaro armijos vadas praėjusią savaitę sakė, kad neįmanoma priimti tiek pabėgėlių, kiek siūlo Daka.
„Amnesty International“ ataskaitoje aprašoma, kaip daug metų trukęs persekiojimas nulėmė dabartinę krizę.
Daug metų vykdyta „valstybės remiama“ kampanija ribojo praktiškai visus rohinjų gyvenimo aspektus, ši musulmonų mažuma budistų dominuojamoje valstybėje turėjo gyventi „kaip getuose“, sakoma 100 puslapių ataskaitoje apie dvejus metus trukusį tyrimą.
Joje teigiama, kad taikyta kontrolė atitinka teisinį „apartheido, kaip nusikaltimo žmoniškumui“, standartą.
„Rachinų valstija yra nusikaltimo vieta. Taip buvo ilgą laiką prieš baisią pastarųjų trijų mėnesių kariškių smurto kampaniją“, – sakė Anna Neistat iš „Amnesty International“.
Mianmaro valdžia „laiko rohinjų moteris, vyrus ir vaikus atskirtus ir įbaugintus nužmoginančios apartheido sistemos“ sąlygomis, pridūrė ji.
Neapykantos rohinjams pamatas yra tuometinės chuntos priimtas 1982 metų Pilietybės įstatymas, pagal kurį šimtai tūkstančių rohinjų iš esmės liko be pilietybės.
Neapykantos rohinjams pamatas yra tuometinės chuntos priimtas 1982 metų Pilietybės įstatymas, pagal kurį šimtai tūkstančių rohinjų iš esmės liko be pilietybės.
Nuo to laiko, pasak „Amnesty International“, vykdoma „tyčinė kampanija“, kurios tikslas – atimti iš rohinjų teisę gyventi Mianmare, kur jie yra vadinami nelegalius migrantus iš Bangladešo reiškiančiu žodžiu „bengalai“.
Šios biurokratinės kontrolės sistemos pagrindinis elementas yra tapatybės kortelių sistema, kuri yra skirta „atimti iš žmonių viltį“, sakė minimos organizacijos tyrėja Mianmarui Laura Haigh.
Pasak jos, dokumentų tvarkymu gali būti naudojamasi bandant apriboti grįžtančių rohinjų skaičių. Mianmaro valdžia yra sakiusi, kad grįžtantys rohinjai turi pereiti „patikros procesą“.
Pabėgėliai turės įrodinėti, kad yra kilę iš Mianmaro, sakė L.Haigh ir pridūrė: „Vyriausybė turi duomenis apie šiuos žmones, tiesiog renkasi jų nepripažinti.“
„Kalėjimas po atviru dangumi“
Kilus naujausiai persekiojimo bangai, iš Mianmaro turėjo pabėgti daugiau kaip pusė rohinjų mažumos, kurią sudarė 1,1 mln. žmonių. Pasilikusieji gyvena vis labiau izoliuojamuose ir pažeidžiamuose kaimuose.
Nors rohinjai buvo diskriminuojami dešimtmečius, ataskaitoje sakoma, kad represijos suintensyvėjo po smurto tarp budistų ir musulmonų protrūkio 2012 metais.
Dar prieš naujausią rohinjų egzodą iš Rachinų valstijos šiaurės, kuri dabar praktiškai yra virtusi vaiduoklišku sudegintų kaimų ir ryžių laukų su nenuimtu derliumi kraštu, šie žmonės ilgą laiką negalėjo laisvai keliauti. Jiems reikėdavo specialių leidimų, jiems grėsdavo areštas ir puldinėjimas daugybėje patikros postų, nurodo „Amnesty International“.
Centrinėje Rachinų valstijos dalyje musulmonai rohinjai po 2012 metų smurto buvo išvaryti iš miestų. Jie tebėra visiškai atskirti nuo budistų bendruomenės, gyvena spygliuota viela ir policijos postais apsuptose stovyklose, kurias „Amnesty International“ lygina su „kalėjimu po atviru dangumi“.
Rohinjų bendruomenė beveik negali naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, jų vaikai negali lankyti vyriausybinių mokyklų, daugelis mečečių buvo uždarytos, užfiksavo žmogaus teisių padėtį stebinti organizacija.
„Skubiai reikia atkurti rohinjų teises ir teisinį statusą, pataisyti diskriminuojamus šalies pilietybės įstatymus“, – sakė A.Neistat.
„Rohinjų, kurie pabėgo nuo persekiojimo Mianmare, negalima prašyti grįžti į apartheido sistemą“, – pridūrė ji.
