Visą „Amnesty International“ ataskaitą galite rasti čia:
„Pribaik jį“
Kovo 9 d. vakare 46 metų Bogdanovkos kaimo gyventoja (jos vardas ir pavardė nenurodyti) išgirdo už lango šūvius. Ji buvo namuose su vyru, 10 metų dukra ir 81 metų uošve.
Pora kartu su dukra nuėjo į rūsį; į namą įėję du rusų kareiviai įstūmė juos į katilinę.
„Jie mus įstūmė į vidų ir užtrenkė duris, – prisiminė moteris. – Vos po minutės jie vėl atidarė duris ir paklausė mano vyro, ar jis turi cigarečių. Jis sakė, kad nerūko jau porą savaičių. Vienas šovė jam į dešinę ranką, kitas pasakė: „Pribaik jį“. Ir kitas šovė jam į galvą.
„Jis mirė ne iš karto, nuo 21.30 val. iki 4.00 val. ryto jis vis dar kvėpavo, nors buvo be sąmonės, – tęsia moteris. – Maldavau jo, sakiau: jei girdi mane, pajudink pirštą. Jis nepajudino. Padėjau jo ranką ant savo kelio ir suspaudžiau.
Kai jis išleido paskutinį kvapą, atsisukau į dukrą ir pasakiau: „Manau, kad tėtis mirė.“
Tą pačią naktį moteris su dukra pabėgo iš kaimo. Namuose liko 81 metų neįgali uošvė.
„Mano tėvo nugaroje buvo šešios didelės skylės“
Kovo 3 d. aštuoniolikmetė Kateryna Tkačiova iš Vorzelio kaimo Kyjivo srityje buvo namuose su tėvais. Gatve važiavo keli rusų tankai su užrašu „Z“.
Tėvai liepė Katerynai likti namuose, o patys išbėgo į gatvę.
Kateryna išgirdo šūvius.
„Kai tankai nuvažiavo, išbėgau į lauką ir perlipau per kaimynų tvorą, – sako ji. – Norėjau patikrinti, ar jie gyvi. Pažvelgiau per tvorą ir pamačiau motiną, gulinčią ant nugaros vienoje kelio pusėje, o tėvą – kitoje. Mačiau dideles skyles jo palte.“
„Kitą dieną priėjau prie jų, – tęsia Kateryna. – Mano tėvo nugaroje buvo šešios didelės skylės, o mamos krūtinėje – mažesnė skylė.“
Kateryna pridūrė, kad jos tėvai buvo apsirengę civiliais drabužiais ir neturėjo ginklų.
Kovo 10 d. savanoris, padėjęs evakuoti žmones iš Kyjivo apylinkių, padėjo Katerinai išvykti iš Vorzelio. Savanoris sakė „Amnesty International“, kad matė Katerynos tėvų kūnus, gulinčius gatvėje netoli jos namų. „Amnesty International“ patikrintame vaizdo įraše matyti, kaip pora ant kartono gabalo užrašo Katerynos tėvų vardus, gimimo ir mirties datas, o paskui padeda jį šalia jų kūnų, kurie uždengti antklodėmis.
Hostomelyje sušaudė savanorių automobilį
Pirmosiomis rusų okupacijos dienomis Tarasas Kuzmakas važinėjo po Hostomelio miestą ir pristatinėjo maistą ir vaistus į slėptuves nuo bombų, kuriose rinkosi civiliai gyventojai.
Kovo 3 d. 13.30 val. jis važiavo kartu su miesto meru Jurijumi Prylypka ir dar dviem vyrais, kai jų automobilis buvo apšaudytas iš didelio gyvenamojo komplekso, kurį užėmė Rusijos pajėgos, pusės. Vyrai bandė iššokti iš automobilio, tačiau vienas vyras, Ivanas Zorija, žuvo iš karto, o Jurijus Prylypka po šūvio sužeistas nukrito ant žemės. Tarasas Kuzmakas ir kitas likęs gyvas vyras kelias valandas slėpėsi už ekskavatoriaus, nes šaudymas tęsėsi.
„Amnesty International“ T.Kuzmakas pasakojo: „Jie mus pastebėjo ir iš karto pradėjo šaudyti, nebuvo jokio įspėjimo. Girdėjau tik merą [Prylypką]. Žinojau, kad jis sužeistas, bet nežinojau, ar tai mirtina, ar ne. Aš tik liepiau jam ramiai gulėti, nedaryti jokių judesių... Apie 15 val. jie vėl į mus šaudė, o maždaug po pusvalandžio supratau, kad jis jau nebegyvas. Yra toks kvėpavimas, kurį žmogus turi tik prieš pat mirtį, paskutinis kvėpavimas. Ivanui Zorijai buvo nutraukta galva, manau, kad jie turėjo naudoti kažkokį didelį kalibrą.“
Du kiti Hostomelio gyventojai „Amnesty International“ sakė, kad matė Jurijaus Prylypkos kūną netoli bažnyčios, kai po kelių dienų buvo surengtos improvizuotos jo laidotuvės. Kiti gyventojai patvirtino, kad prieš mirtį Jurijus Prylypka vežiojo po miestą maistą ir vaistus, visada vairuodamas civilinę transporto priemonę.
Neteisėti nužudymai ir išprievartavimai
Į rytus nuo Kyjivo esančio kaimo gyventoja pasakojo, kad kovo 9 d. į jos namus įsiveržę Rusijos kariai nušovė jos vyrą ir, grasindami ginklu, kelis kartus ją išprievartavo, o jos mažametis sūnus slėpėsi netoliese. Vėliau jai su vaiku pavyko pabėgti iš kaimo.
24 metų Bučos gyventoja Milena žmogaus teisių gynėjams pasakojo, kad matė moters, gyvenusios jos gatvėje netoli namų, kūną.
Velionės motina pasakojo Milenai, kad jos dukra buvo nušauta pirmosiomis invazijos dienomis, kai žvelgė per tvorą į Rusijos karinę techniką.
„Amnesty International“ krizių laboratorija nepriklausomai patikrino vaizdo įrašą, patvirtinantį negilaus kapo, kuriame buvo palaidota moteris, vietą.
Volodymyras Zachliupanyjus ir jo žmona pabėgo iš Hostomelio miesto pirmosiomis invazijos dienomis, tačiau jų 39 metų sūnus Serhijus buvo pasiryžęs likti.
Iš pradžių jie kasdien kalbėjosi telefonu, ir Serhijus pasakojo apie sunkius mūšius mieste. Kovo 4 d. Volodymyras nebegalėjo susisiekti su sūnumi. Mieste likę draugai bandė surasti Serhijų ir nuvyko į pastatą, kurio rūsyje jis buvo pasislėpęs.
Volodymyras pasakojo „Amnesty International“: „Kai jie paklausė kaimynų, šie pasakė, kad kovo 13 d. mano sūnų [iš rūsio] išsivedė rusai. Kai jie nuėjo ieškoti Serhijaus, rado jį už to paties pastato garažų... Jie sakė, kad jis buvo nušautas į galvą“.
Gyvenimas Rusijos okupacijos sąlygomis
Apklaustieji pasakojo, kad pirmosiomis invazijos dienomis jie neteko galimybės naudotis elektra, vandeniu ir dujomis, be to, buvo labai ribotos galimybės įsigyti maisto. Mobiliuoju ryšiu beveik nebuvo galima susisiekti, o kai kurie apklaustieji pasakojo, kad rusų kariai konfiskavo arba sunaikino mobiliuosius telefonus, kai tik pamatydavo juos turinčius gyventojus, arba grasino jiems smurtu už tai, kad jie turėjo telefoną.
Grasinimai smurtu ir bauginimai taip pat buvo plačiai paplitę. Vienas vyras iš Hostomelio pasakojo, kad matė, kaip visi bendrabutyje buvę žmonės, kurie jame slėpėsi nuo apšaudymo, buvo priversti išeiti į lauką, kur Rusijos kariškiai tuoj pat paleido šūvius jiems virš galvų, priversdami kristi ant žemės.
Du vyrai iš Bučos taip pat sakė, kad snaiperiai reguliariai šaudė į juos, kai jie ėjo maisto produktų į sugriautą maisto prekių parduotuvę netoli jų namų.
„Kadangi ir toliau pasirodo šie siaubingi pasakojimai apie gyvenimą Rusijos okupacijos sąlygomis, aukos Ukrainoje turi žinoti, kad tarptautinė bendruomenė yra pasiryžusi užtikrinti atsakomybę už jų kančias“, – sakė „Amnesty International“ generalinė sekretorė Agnès Callamard.
Rusija neigia akivaizdžius faktus
Nepaisant daugybės liudijimų, kuriuos patvirtino Vakarų žurnalistai ir žmogaus teisių organizacijos, Rusija neigia, kad jos kariuomenė dalyvavo žudant civilius gyventojus.
Antradienį Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdyje Rusijos ambasadorius Vasilijus Nebenzia teigė, kad nuo Rusijos karių Ukrainos Bučos mieste nenukentėjo nė vienas civilis. Tačiau patys civiliai gyventojai BBC teigė, kad Rusijos kariuomenė šaudė į civilius gyventojus.
