„Foreign Policy“: kitame konflikto raunde Izraelis ir Iranas gali panaudoti kitą taktiką

Pasak straipsnio, su Iranu susijusi įsilaužėlių grupė teigė, kad kelios savaitės prieš ataką pažeidė Izraelio radarų sistemas, nors Izraelio vyriausioji kibernetinė agentūra tvirtino, kad per sekmadienio raketų ataką nepastebėjo jokios „neįprastos internetinės veiklos“.

Irano atakos prieš Izraelį kibernetinėje erdvėje smarkiai išaugo po platesnio regioninio konflikto, kurį sukėlė 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ smogikų įvykdytas išpuolis, o Izraelio nacionalinio kibernetinio direktorato vadovė Gaby Portnoy praėjusią savaitę pažymėjo, kad kibernetinių atakų, su kuriomis susiduria Izraelis, intensyvumas per tą laikotarpį patrigubėjo.

Tačiau pagrindinis Irano taikinys visada buvo Izraelis. Tai „tiesiogine prasme viena seniausių kibernetinių priešpriešų“, – teigė analitikas Mohammedas Solimanas.

Vis dėlto abiejų šalių kibernetiniai tarpusavio konfliktai prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį.

Pranešama, kad dar 2006 m., o galbūt ir anksčiau, Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo kurti ir vėliau dislokuoti kibernetinį ginklą, kuris vėliau tapo žinomas kaip „Stuxnet“, kad įsiskverbtų į Irano Natanzo branduolinio objekto, požeminės gamyklos, naudojamos uranui sodrinti, kompiuterinę sistemą ir ją sabotuotų.

„Foreign Policy“ pažymėjo, kad Izraelis ir Jungtinės Valstijos neigia sukūrusios „Stuxnet“, nors nepriklausomos naujienų organizacijos plačiai sutinka, kad už kenkėjiškos programinės įrangos sukūrimo stovi šios dvi valstybės.

2010 m. aptiktas ginklas laikomas sudėtingos Irano kibernetinės programos, kurią Vašingtonas dabar priskiria prie didžiausių grėsmių kartu su kitų priešininkų, įskaitant Rusiją, Kiniją ir Šiaurės Korėją, keliamomis grėsmėmis, pradžia.

Tačiau pagrindinis Irano taikinys visada buvo Izraelis. Tai „tiesiogine prasme viena seniausių kibernetinių priešpriešų“, – žurnalui teigė Artimųjų Rytų instituto Vašingtone strateginių technologijų ir kibernetinio saugumo programos direktorius Mohammedas Solimanas.

123RF.com nuotr./Kompiuteris

„Iraniečiai pertvarkė „Stuxnet“, kad sukurtų savo kenkėjišką programinę įrangą, kuria atakavo Persijos įlankos arabų valstybes“, – pabrėžė jis.

Izraelis visuomet buvo sudėtingesnis iš šių dviejų priešininkų, jam padėjo glaudus bendradarbiavimas su Jungtinėmis Valstijomis ir kitais Vakarų sąjungininkais. Be nacionalinės kibernetinės agentūros, didžiausias Izraelio gynybos pajėgų padalinys yra žvalgybos informacijos rinkimo padalinys, vadinamas „Unit 8200“, kuris yra atsakingas už pagrindines šalies puolamąsias kibernetines operacijas ir, kaip manoma, bendradarbiavo su Jungtinėmis Valstijomis, kad sukurtų „Stuxnet“ ataką.

„Izraelį pavadinčiau kibernetine supervalstybe, o Iraną – kylančia kibernetine galia, – įvertino M.Solimanas. – Iranas iš tikrųjų nėra lygiavertis Izraeliui kibernetinėje erdvėje, tačiau tai yra labai judri tauta, kuri kuria savo pajėgumus, be to, visus šiuos metus mokėsi iš izraeliečių.“

Izraelis pažadėjo atkeršyti už Irano dronų ir raketų ataką, tačiau Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas ir kiti ragina Izraelio vadovus elgtis santūriai, kad būtų išvengta didesnio masto konflikto eskalavimo. Kibernetinės operacijos galėtų būti vienas iš būdų tai padaryti.

„Nesvarbu, ar jie teisūs, ar ne, bet [Iranas ir Izraelis], atrodo, mano, kad kibernetinės operacijos yra mažiau eskaluojančios nei kinetinės, todėl jie gali tai daryti tikėdamiesi mažesnio kitos pusės atsako“, – nurodė Charlesas Freilichas, buvęs Izraelio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas ir knygos „Izraelis ir kibernetinė grėsmė: kaip pradedančioji valstybė tapo pasauline kibernetine galybe“ bendraautoris.

Puolamosioms kibernetinėms operacijoms reikalingas labai panašus patvirtinimo procesas kaip ir kinetinėms operacijoms; bet kokio reikšmingo veiksmo atveju jis keliauja aukštyn grandine ir pasiekia patį ministrą pirmininką.

Nepaisant šios nuostatos, Izraelis kibernetinę ataką prieš Iraną greičiausiai traktuos kaip lygiavertę bet kuriai kitai karinei operacijai.

„Izraelio gynybos pajėgos turi operatyvinę doktriną – kitaip tariant, jie žino, kaip nori ją panaudoti arba kaip ją panaudoti. Jie nėra suformulavę bendros kibernetinės strategijos, – komentavo Ch.Freilichas, šiuo metu dirbantis vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Nacionalinio saugumo studijų institute Tel Avive. – Puolamosioms kibernetinėms operacijoms reikalingas labai panašus patvirtinimo procesas kaip ir kinetinėms operacijoms; bet kokio reikšmingo veiksmo atveju jis keliauja aukštyn grandine ir pasiekia patį ministrą pirmininką.“

Tokių Izraelio operacijų prieš Iraną formos gali būti labai įvairios – nuo atakų, kuriomis siekiama pakenkti branduoliniams objektams, iki žalos karinei ar net civilinei infrastruktūrai.

„Yra daugybė potencialių svorio centrų Irane, kuriuos Izraelis gali nuspręsti sužlugdyti arba sumažinti jų poveikį be kinetinių smūgių ar įprastinių karinių veiksmų“, – tvirtino Andrew Borene'as, buvęs JAV žvalgybos pareigūnas, dabar dirbantis rizikos žvalgybos bendrovės „Flashpoint“ vykdomuoju direktoriumi pasaulinio saugumo klausimais.

Kibernetinė ataka

Ryškiausius pastarojo meto pavyzdžius pateikė su Izraeliu susijusi grupė, pasivadinusi „Plėšriuoju žvirbliu“, kuri 2021-2023 m. per keletą incidentų atakavo viską – nuo Irano traukinių tinklų iki plieno gamyklų ir degalinių. Nors Izraelis niekada oficialiai neprisiėmė atsakomybės už šios grupės veiksmus, jie puikiai atitinka šalies tikslus, sakė „Google“ priklausančios kibernetinio saugumo bendrovės „Mandiant“ kibernetinio šnipinėjimo analizės direktorius Benas Readas.

„Tai labai pajėgi veikėja, kuri, atrodo, neturi finansinių motyvų, neuždirba jokių pinigų ir per kelerius metus ne kartą darė poveikį Iranui, – kalbėjo jis apie atakas vykdžiusią grupuotę. – Taigi, tai tarsi susiaurina situaciją.“