„Šiandien jie (Prancūzija ir Vokietija, – red.) kartu vykdo NATO gynybos ir saugumo funkcijas taip, kaip nori. Kodėl mes (Rusija ir Turkija, – red.) negalime daryti to paties čia, Juodosios jūros regione?“ – pasvarstė V.Putinas.
Jis kalbėjo po to, kai Turkijai buvo leista prisijungti prie naujo Rusijos karinio centro Azerbaidžane. Ši šalis ką tik triumfavo per trumpą konfliktą Kalnų Karabache, kai turkų padedami azerai ėmė triuškinti Armėnijos pajėgas – Jerevanas buvo priverstas sutikti su paliaubomis.
Nors daug analitikų svarstė, kad Azerbaidžanas, kurį aktyviai rėmė Turkija, Kalnų Karabache pažemino ne tik Armėniją, bet ir pastarosios sąjungininkę Rusiją, V.Putinui tokios kalbos, regis, nė motais.
J.Bidenas gali parduoti sistemą „Patriot“
Rusijos lyderis aiškino, kad „teigiama patirtimi“ jam tapo bendros rusų ir turkų pajėgų operacijos Sirijoje.
Be to, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, ignoruodamas JAV ir kitų NATO šalių įspėjimus, 2017 metais pasirašė sutartį dėl rusiškos oro gynybos sistemos S-400 įsigijimo. Spalį ši sistema jau buvo išbandyta, nors JAV ir grasino sankcijomis.
Galiausiai Turkijos karinis jūrų laivynas Viduržemio jūroje pastaraisiais mėnesiais pavojingai erzino Prancūzijos ir Graikijos karo laivus. NATO šalys Europoje neramiai sujudusios.
Tačiau Briuselyje, net skambant perspėjimams dėl Turkijos rengiamų provokacijų ir apskritai agresyvesnio elgesio, visada buvo manoma, jog „Ankara neaukos narystės NATO ir Aljanso suteikiamo uosto Vakaruose tam, kad eitų nauja kryptimi – Rusijos link“.
Bent jau taip mano buvęs NATO pareigūnas Jamie Shea, kuris organizacijoje buvo atsakingas už naujų saugumo iššūkių nustatymą ir analizę, o dabar dirba tyrimų centre „Chatham House“ Londone.
„Netikiu teorija, kad Turkija persigrupuoja taip, kaip Egiptas, kai aštuntajame dešimtmetyje nutraukė aljansą su Sovietų Sąjunga ir perėjo į JAV stovyklą.
J.Shea: NATO aljansas pripratęs prie ilgų žaidimų su problemiškais sąjungininkais.
Putinas per daug protingas, kad tikėtų, jog gali privilioti Erdoganą. O Turkija per daug svarbi Vakarams, kad NATO ją paleistų“, – mano J.Shea.
Analitiko teigimu, JAV sankcijos Turkijai vis dar realios, bet jų paskutinę akimirką dar būtų galima išvengti – juk R.T.Erdoganas pirkti sistemą S-400 pasiryžo protestuodamas dėl to, kad JAV Ankarai nepardavė pažangesne laikomos sistemos „Patriot“.
„Bet būsimoji Joe Bideno administracija gali parduoti „Patriot“ Turkijai, o ši – atsikratyti S-400. Prieš kelerius metus Prancūzija pardavė rusiškus karo laivus „Mistral“ Egiptui, kai kilo abejonių dėl šio Paryžiaus ir Maskvos sandorio.
NATO aljansas pripratęs prie ilgų žaidimų su problemiškais sąjungininkais. O Putino susitarimai su Erdoganu gali kainuoti – Turkijos įtaka senojoje Osmanų imperijoje auga, nors Kremlius šią teritoriją norėtų laikyti savo įtakos zona“, – tvirtino J.Shea.
Rusija ir Realpolitik
Panašios nuomonės laikosi ir Dmitrijus Treninas, Maskvos Carnegie centro direktorius. Jis tiesiai konstatuoja: „Nėra jokio Rusijos ir Turkijos aljanso.“
„Putino ambicijos apsiriboja regionine Realpolitik. Jis nori palaikyti taikius santykius su augančia Turkija – bendradarbiauti, kai interesai panašūs, ir valdyti nuomonių skirtumus, kai kyla rizika, kad jie virs konfliktais“, – mano D.Treninas.
D.Treninas: Sirijoje ar Libijoje Rusijos ir Turkijos interesai gali išsiskirti, ir su trenksmu.
Jo manymu, bendradarbiavimas Kalnų Karabache gali tapti pagrindu aktyvesniems santykiams bendrąja prasme. Esą jei ten nebūtų kalbamasi, dvišaliai ryšiai apkarstų.
„Tačiau kiekviena situacija skirtinga. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Sirijoje ar Libijoje, Rusijos ir Turkijos interesai gali išsiskirti, ir su trenksmu“, – įspėjo D.Treninas.
Tiesa, jis, skirtingai nei J.Shea, nemano, kad NATO gali suvaldyti tokius sunkiai sukontroliuojamus sąjungininkus kaip Turkija. Esą kaip tik būtent Rusija gali kalbėtis su visais remdamasi pragmatizmu ir jau minėta Realpolitik.
„NATO aljansas nėra taip sutvertas, kad galėtų sklandžiai bendrauti su valstybe, kuri rimtai nusiteikusi vykdyti multivektorinę užsienio ir saugumo politiką“, – teigė ekspertas.
Priklausomybė nuo Vakarų pinigų
Tyrimų centre „Europos užsienio ryšių taryba“ dirbanti turkė Asli Aydintasbas linkusi kalbėti apie „transakcinius santykius“. Esą V.Putinas ir R.T.Erdoganas patenkinti, kad gali po derybų paspausti vienas kitam ranką – bet tik tiek.
Esą jei Turkija pernelyg didelė ir svarbi, kad NATO galėtų ją paleisti dreifuoti, tuo pat metu ir Vakarų pinigai R.T.Erdoganui pernelyg svarbūs.
Kitaip tariant, Vakarams reikia bazių Turkijoje ir žvalgybinių duomenų apie džihadistus Viduriniuose Rytuose, bet R.T.Erdoganas ir pats puikiai supranta, kad šalis yra prasiskolinusi ir kad jai būtinos Vakarų šalių investicijos.
„Ar grįšime į laikus, kad Turkiją gelbėjo Tarptautinis valiutos fondas? Erdogano populiarumą Turkijoje didžiąja dalimi nulėmė spartus ekonomikos augimas“, – teigė J.Shea.
A.Aydintasbas: Erdoganas galbūt ir norėtų vadovauti Turkijai taip, kaip Putinas vadovauja Rusijai. Bet tai nelengva, kai neturi naftos ir dujų.
O A.Aydintasbas svarstė: „Rusija turi naftos ir gamtinių dujų, tad gali gyventi sistemoje, kurioje taisyklės nėra svarbios. Gi Turkija yra integruota į pasaulio ekonomiką, Europos ekonomiką – jai reikia užsienio investicijų.
Erdoganas galbūt ir norėtų vadovauti Turkijai taip, kaip Putinas vadovauja Rusijai. Bet tai nelengva, kai neturi naftos ir dujų.
Rusija galinga karine prasme, bet jos ekonomika – vidutinio dydžio, kuri labai toli nuo didžiausių pasaulyje. O Turkijos ekonominiai poreikiai labai nemaži.“
