Analitikas vardija: kad kai JAV vienašališkai nutarė išvesti pajėgas iš Afganistano, Europos šalys neturėjo kitos išeities ir privalėjo pasekti tokiu pavyzdžiu.
Kai Afganistano vyriausybė žaibiškai kapituliavo Talibano žygių akivaizdoje, Bendrija irgi tegalėjo bejėgiškai stebėti tai, kas vyksta – juk ES šalių lyderiai neturi galimybių skubiai nusiųsti karių į Afganistaną, net jei norėtų tai padaryti.
„O tai išryškina ne tik faktą, kad JAV ir NATO Afganistane du dešimtmečius keliavo nesėkmės link, bet ir Aljanso požiūrį į Europos saugumą bei gynybą“, – rašo M.Bergmannas.
Skundžiasi ir JAV, ir Europa
Ekspertas pripažįsta, kad kelerių pastarųjų metų kalbos apie „geopolitinę Europos Komisiją“ ir „Europos strateginę autonomiją“ iki šiol buvo gana tuščios. Bet jis mano, kad Europai laikas pradėti kalbas grįsti veiksmais.
„Kartu ES šalys gynybai išleidžia tiek pat, kiek Rusija ir Kinija. Bet Bendrija neturi bazinių karinių pajėgumų, kurie leistų vykdyti kovines operacijas užsienyje be JAV pagalbos“, – stebisi M.Bergmannas.
Amerikiečiai pagrįstai skundžiasi tuo, kad Europa rimtai nevertina Kinijos iššūkio. O europiečiai pagrįstai aiškina, kad Vašingtonui ne pernelyg rūpi artimiausia jų kaimynystė.
Europiečiai išties neturi specialių orlaivių, iš kurių tiesiog ore galima „pamaitinti“ kuru naikintuvus ar kitokią aviaciją. Nėra ir užtektinai lėktuvnešių, kurie šiais laikais reikalingi norint efektyviai dislokuoti karines pajėgas bet kuriame pasaulio krašte.
Nėra Senajame žemyne nei moderniai karybai būtinų žvalgybinių pajėgumų, nei užtektinai bepiločių orlaivių, nei išvystytos logistikos. Net Sahelio regione Afrikoje, kur Prancūzija vadovauja ES pajėgoms, europiečiams turi padėti JAV.
„Aišku, mažinti Europos priklausomybę nuo JAV kariuomenės gali atrodyti nebūtina, nes realybė būtent tokia jau 75 metus. Vystyti atskirus pajėgumus brangu, užima daug laiko ir reikalauja daug kitų išteklių – būtent dėl to progreso šiame fronte tiek nedaug.
Tačiau Europa nuo JAV, ir atvirkščiai, jau tolsta. Amerikiečiai pagrįstai skundžiasi tuo, kad Europa rimtai nevertina Kinijos iššūkio. O europiečiai pagrįstai aiškina, kad Vašingtonui ne pernelyg rūpi artimiausia jų kaimynystė“, – pastebi M.Bergmannas.
Reikalingas kitoks požiūris
Ir iš tiesų – Vašingtone per diskusijas dėl pasitraukimo iš Afganistano į potencialų tokio sprendimo poveikį Europai dėmesio beveik nekreipta. Tai neįtikėtina, nes būtent Europą destabilizuoti gali būsima pabėgėlių krizė.
„Europiečiai turi teisę pykti, bet karo išvargintas Vašingtonas puikiai žino, kad Senasis žemynas neturi ką pasiūlyti. Jei Europos lyderiai galėtų veikti nepriklausomai nuo JAV, amerikiečiai kaip tik džiaugtųsi“, – pažymi M.Bergmannas.
Jis pabrėžia, kad apdainuotoji Europos „strateginė autonomija“ nereiškia JAV ir Europos skyrybų. Ši koncepcija turėtų reikšti Europos gebėjimą veikti pačiai tokiais atvejais, kai amerikiečiai nori atsitraukti.
Anot eksperto, jau nesunku įžvelgti scenarijų kur nors Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ar Vakarų Afrikoje, kai ES interesams kiltų didelė grėsmė, bet JAV kaip tik neturėtų jokio pagrindo kištis į situaciją.
„Tai nereiškia, kad JAV ir Europa tolsta viena nuo kitos ar kad NATO aljansas praradęs prasmę. Atvirkščiai, JAV ir Europa turi „perkrauti“ transatlantinę partnerystę ir suvokimą, ką reiškia dalytis našta“, – mano M.Bergmannas.
Nesunku įžvelgti scenarijų kur nors Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ar Vakarų Afrikoje, kai ES interesams kiltų didelė grėsmė, bet JAV kaip tik neturėtų jokio pagrindo kištis į situaciją.
Esą taip, du dešimtmečius kalbant apie dalijimąsi našta buvo pabrėžiama, kad europiečiai turėtų daugiau prisidėti prie JAV pradedamų karinių kampanijų. Bet dabar reikia kitokio, labiau subalansuoto požiūrio, kai Europa net galėtų imtis lyderystės.
„Tai iš esmės suformuotų europietišką NATO sparną. Naujas požiūris taip pat leistų kibti į didžiules struktūrines problemas, kamuojančias Europos gynybos sistemas“, – rašo analitikas.
Vašingtonas turi veto
Geriausia, jo manymu, būtų pradėti nuo Europos Sąjungos, kurios šalys jau dalinasi suverenumu. Bendrijos narės taip pat gali integruoti pajėgas, vykdyti strateginius, „europinius“ sandorius.
Pasak M.Bergmanno, ES gynybos vystymas sustiprintų bloką ir leistų jam ryžtingiau ginti interesus, bet esą Bendrijos sprendimų priėmėjai pirmiausia turėtų užduoti vieną paprastą klausimą: ko reikėjo ES, kad ji galėtų nuskraidinti pajėgas į Afganistaną?
„Mat jei didžiausia skylė – gebėjimas nuskraidinti ten karius, ES galėtų kartu įsigyti orlaivių ir surinkti specializuotą šių lėktuvų operatorių būrį. Juk Europos išorės veiksmų tarnyba irgi pritraukia diplomatų iš atskirų šalių narių tarnybų“, – tvirtina ekspertas.
Žinoma, reikėtų pinigų, reformuoti ES užsienio politiką ir iš naujo atitaikyti ES santykius su NATO. Be abejo, šiuo metu būtų reikalingas ir Vašingtono palaiminimas.
„Tačiau galiausiai dėl Europos karinio neadekvatumo kalta pati Europa. Tik dėl to, kad Europa karine prasme priklausoma nuo JAV, Vašingtonas turi veto Europos gynybos klausimais. Šį veto JAV naudoja, kad priešintųsi ES iniciatyvoms ir aktyviai gintų Amerikos gynybos pramonės interesus.
Bideno administracija daug šiuo klausimu neveikia, bet ironiška tai, kad būtent JAV visiškai siutina toks status quo. Kad dinamika pasikeistų, ES turės įstumti šią temą Vašingtonui, kuris užsiėmęs Azija.
O kad JAV susidomėtų, Europa turės pateikti efektyvų ir ambicingą pasiūlymą – kaip tai padarė dėl klimato ir skaitmeninės ekonomikos“, – siūlo M.Bergmannas.
Jis įsitikinęs, kad europiečiai turėtų žiūrėti ne į JAV, o į save: „Dviejų karo dešimtmečių nualinta Amerika dvejos kilus ateities krizėms, ir tai bus suprantama, ypač jei nebus tiesioginio poveikio JAV interesams. Metas strateginei autonomijai virsti realybe – transatlantinis aljansas tik sustiprės.“
