Naujojo šalies vadovo pirmtakui 86-erių generolui Rauliui Castro jau seniai buvo metas pasitraukti. Fidelis Castro perdavė valdžią jaunėliui broliui būdamas 81-erių. Palyginti su pirmtakais, 57-erių M.Diazas-Canelis atrodo lyg kūdikis, bet politine prasme skirtumų ne tiek ir daug.
M.Diazo-Canelio politinės pažiūros susiformavo brolių Castro globoje. Karinę tarnybą jis atliko šalies vadovų sargyboje. Per Šaltąjį karą jaunajam kareiviui veiklos irgi netrūko: XX a. devintajame dešimtmetyje M Diazas-Canelis atstovavo Kubos komunistų partijai gimtinės ir Sovietų Sąjungos sąjungininkėje Nikaragvoje. Nuo tada jis visuomet buvo artimas šeimos patikėtinis ir užėmė įvairias pareigas Komunistų partijoje, o vėliau ir vyriausybėje.
Ištikimybė atsipirko. 2013 m. M.Diazas-Canelis buvo paskirtas pirmuoju viceprezidentu, o šių metų balandžio 18 d. vienpartinė Nacionalinė asamblėja išrinko jį šalies prezidentu. Asamblėjai išsirinkti nebuvo sunku: M. Diazą-Canelį įpėdiniu pasirinko pats R. Castro, be to, jis buvo vienintelis kandidatas. Naujasis šalies vadovas pradėjo eiti pareigas jau kitą dieną.
R.Castro nesitraukia
Galbūt R.Castro jau nebesėdės prezidento kabinete, bet iš politikos jis tikrai nesitraukia. Jis vis dar kontroliuoja Kubos galios centrus: Komunistų partiją ir ginkluotąsias pajėgas. Aukščiausia partijos valdžia įtvirtinta Kubos konstitucijos 5-ajame straipsnyje: „Marksistinė-leninistinė Kubos komunistų partija [...] yra svarbiausia visuomenės ir valstybės jėga.“ Kubos revoliucinėms ginkluotosioms pajėgoms jaunesnysis Castro vadovauja nuo jų įsteigimo 1959 m. (Beje, M. Diazas-Canelis – ne pirmasis Castro šeimai nepriklausantis Kubos prezidentas. 1959–1976 m. šis titulas priklausė Osvaldui Dorticosui Torrado, bet šiandien šis vardas daugeliui negirdėtas, nes Kuboje prezidentas neturi galios, jei nekontroliuoja partijos ir kariuomenės.)
Pasak A. Quintanos, kaip ir Che Guevaros atveju, idealizuoti prisiminimai apie motociklu važinėdavusio ilgaplaukio M. Diazo-Canelio jaunystę neatitinka tikrovės. Kubos politikos pasaulyje išlikti ir net tapti prezidentu galėjo tik apsukrus agentas.
Vos pradėjęs eiti prezidento pareigas, M. Diazas-Canelis užbaigė diskusijas, ar drauge su naujuoju šalies vadovu dvelktelės permainos. „Patikinu asamblėją, kad tautos dabarčiai ir ateičiai svarbiausius sprendimus priims draugas Raulis, – paskelbė jis. – Raulis lieka stovėti priešakinėse politikos eilėse.“ M. Diazas-Canelis taip pat pažadėjo, kad neleis kapitalizmui grįžti į Kubą.
Naivu tikėtis permainų
Kaip rodo pastarieji 59 Kubos istorijos metai, valdžia egzistuoja tik tam, kad įgyvendintų Castro troškimą kurti komunizmą. Daug metų R. Castro visus vedžiojo už nosies apsimesdamas pragmatišku reformuotoju – jis „prastūmė“ kelias paviršutiniškas ekonomikos reformas. Jų pakako aprūpinti kubiečius pinigais, bet ne tiek, kad kiltų politinių permainų grėsmė – kubiečiams leista užsiimti verslu, bet tik itin griežtomis sąlygomis. Licencijos yra būtinos bet kokiai komercinei veiklai, įskaitant taksi vairavimą ir čiužinių lopymą. Dėl akivaizdžių priežasčių jos neišduodamos politiniams disidentams.
Režimo apologetai tvirtino, kad R. Castro atvers Kubą pasauliui, o tuo metu šis kūrė visai kitokius planus. Jam vadovaujant Kubos valstybinės planinės ekonomikos kontrolė buvo palaipsniui perleista ištikimiems asmenims. Jo buvęs žentas, generolas Luisas Alberto Lopezas-Callejasas perėmė GAESA – ginkluotųjų pajėgų įmonių grupę. GAESA valdoma kaip valstybinė kontroliuojančioji bendrovė, jungianti daugiau kaip 50 bendrovių nuo oro linijų iki valiutos keitimo paslaugų.
GAESA pažiba ir Kubos ekonomikos stuburas yra kariuomenės turizmo įmonė GAVIOTA. Kaip rašo „National Review“ redaktorius Richis Lowry, panaši situacija JAV susiklostytų, jei Pentagonui priklausytų „Radisson“, „Marriott“ ir „Hilton“ viešbučių tinklai. Kad pamatytume visą paveikslą, dar reikėtų pridėti automobilių nuomos sektorių, gidų paslaugas ir kitas iš keliautojų uždarbiaujančias įmones, rašo A. Quintana.
R. Castro sūnus Alejandro Castro Espinas vadovauja Kubos vidaus žvalgybos tarnybai. Tėvo nurodymu jis pakeitė politinių represijų mechanizmus. Šiandien ilgus įkalinimo laikotarpius pakeitė trumpos laisvės atėmimo bausmės ir valdžios išlaikomos gaujos, susidorojančios su žmogaus teisių aktyvistais.
Vien 2016 m. režimas suėmė kone 10 tūkst. disidentų. 498 iš jų – per JAV prezidento Baracko Obamos trijų dienų vizitą Kuboje. Akivaizdu, kad valdant M. Diazui-Caneliui, ilga ir nemaloni represijų istorija tęsis. Jis jau užsipuolė Kubos disidentus bei juos remiančias šalis ir, atrodo, visai neprieštarauja cenzūrai.
Rodo raumenis net užsienyje
Straipsnio autorė A. Quintana pasakoja užaugusi Majamyje, jos tėvai ir seneliai buvo Kubos politiniai pabėgėliai. Kurį laiką slapstęsi Peru ambasadoje Kuboje jie išvyko iš šalies per Marielio emigracijos laikotarpį 1980 m. Senelis aiškiai prisiminė, kaip F. Castro ir Che Guevaros baudžiamieji būriai šaudydavo kontrrevoliucionierius. Dabar, pasak A. Quintanos, mirties būrius pakeitė subtilesnės priemonės, bet režimas vis dar laiko valdžią geležiniame kumštyje. Prognozuodama Kubos ir jos santykių su JAV ateitį valdant M. Diazui-Caneliui, ji sako tikriausiai labai nesuklysianti teigdama, kad niekas nepasikeis. Jei Kuba būtų norėjusi aiškiai parodyti JAV ir tarptautinei bendruomenei, kad ateina nauji laikai, geriausia proga tai padaryti buvo balandžio viduryje Limoje, Peru, vykęs Šiaurės ir Pietų Amerikos viršūnių susitikimas.
Tačiau, pasak straipsnio autorės, su vilčių turėjusiais geranoriais Kuba pasisveikino mojuodama viduriniu pirštu. Castro režimas į taikų susirinkimą Limoje atsivežė savo policinę valstybę. Valdžios finansuojami galvažudžiai nutraukė visus susitikimus, kuriuose skambėjo kritika Kubai ir ją remiančiai Venesuelai. Kitokia nuomonė netoleruojama net užsienyje.
Totalitarinėse sistemose titulai daug reikšmės neturi. M. Diazo-Canelio išrinkimas prezidentu nereiškia, kad Kuboje prasidėjo naujas laikotarpis. Greičiau tai – režimo evoliucija, įsiamžinimo veiksmas, pristatomas kaip permaina.
