Tačiau pasaulį ne mažiau domina ir Angelos Merkel (gimusios kaip Angela Dorothea Kasner) gyvenimas Rytų Vokietijoje, kai dirbdama Mokslų akademijoje dalyvavo Komunistų partijos veikloje. Ralfo Georgo Reutho ir žurnalisto Güntherio Lachmanno biografinėje knygoje „Pirmasis Angelos M. gyvenimas“ atskleidžiama iki šiol nežinomų detalių iš jos gyvenimo socializmo laikais, kurios privertė dar kartą vokiečius suabejoti, ar ji nebuvo artimesnė komunistų sistemai, nei manyta iš pradžių.
Į politiką iš karto po Berlyno sienos griūties ryžtingai ir itin sėkmingai žengusi Angela Merkel 1990 metais tapo Krikščionių demokratų sąjungos nare. Liuteronų pastoriaus dukra H. Kohlio ketvirtajame ir pirmajame suvienytos Vokietijos ministrų kabinete ėjo moterų ir jaunimo ministrės pareigas, vėliau tapo Krikščionių demokratų sąjungos generaline sekretore.
Kaltinimai bendradarbiavus su Komunistų partija
Biografinėje knygoje „Pirmasis Angelos M. gyvenimas“ buvęs transporto ministras Güntheris Krause, su A. Merkel dirbęs Rytų Vokietijoje, ir buvusio Vokietijos kanclerio H. Kohlio kabineto narys, tikina, kad būdama „propagandos ir agitacijos sekretore“ Rytų Vokietijos mokslų akademijoje Berlyne veikusioje jaunimo organizacijoje „Laisvoji vokiečių jaunimo sąjunga“ (LVJS) A. Merkel propagavo marksizmą-leninizmą ir nesutinka su A. Merkel žodžiais, kad ji organizacijoje buvo atsakinga už kultūrinę veiklą – bilietų į teatrą parūpinimą ir knygų skaitymų organizavimą.
„Aš nieko nenuslėpiau. Ankščiau manęs niekas apie tai neklausė“, – taip populiari Europos politikė dar 2013 metais sureagavo į kaltinimus bendradarbiavus su komunistais. Pridurdama, kad ji buvo ne tik LVJS, bet ir Darbininkų sąjungos, Vokiečių – sovietų draugystės draugijos – organizacijų, susijusių su valdančiąja Komunistų partija, – narė.
A. Merkel savo dalyvavimą socialistų organizacijose grindė labiau „socialinėmis priežastimis“ nei politiniais motyvais. Politikė niekada neapsimetinėjo disidente ar opozicijos lydere. Kaip ir daugelis rytų vokiečių, ji tapatinosi su sistema.
Tačiau kitaip nei daugelis kitų politikų, kurie po Berlyno sienos griūties buvo priversti atsistatydinti, atskleidus jų bendradarbiavimo su saugumo tarnybomis (Stasi) faktus, A. Merkel niekada nebuvo apkaltinta bendradarbiavimu su specialiosiomis tarnybomis ar valdančiąja Vokietijos vieningąja socialistų partija.
A. Merkel kelias Vokietijos ir Europos lyderystės link
A. Merkel vokiečių pagarbą užsitarnavo, kai 1999 metais gebėjo atsiriboti nuo bendražygio H. Kohlio, įsivėlusio į finansinį skandalą. Pastarasis jos žingsnis paakino partijos narius patikėti A. Merkel, kuri 2000-aisiais tapo naująja partijos, kurioje ji ėmėsi dramatiškų pokyčių, lydere.
Pokyčiai patriarchalinėje partijoje veikiausiai lėmė jos nesėkmę atstovauti partijai kovoje dėl Vokietijos kanclerio posto 2002 metais. Šias varžybas laimėjo A. Merkel bendražygis iš Bavarijos krikščionių socialistų sąjungos Edmundas Stoiberis, vėliau rungęsis dėl Vokietijos kanclerio posto ir pralaimėjęs Socialistų demokratų partijos lyderiui Gerhardui Schröderiui.
Netekusi galimybės varžytis dėl Vokietijos kanclerio posto, o krikščionims demokratams pralaimėjus rinkimuose, A. Merkel nenuleido rankų ir tapo opozicijos lydere žemutiniuose Bundestago rūmuose.
Pokyčiai patriarchalinėje partijoje veikiausiai lėmė jos nesėkmę atstovauti partijai kovoje dėl Vokietijos kanclerio posto 2002 metais.
Treji metai opozicijoje, kur A. Merkel nuožmiai kritikavo esamą ekonominę sistemą ir pasisakė už laisvesnę Vokietijos ekonominę rinką, rėmė Vokietijos ir JAV santykius, pasisakė už JAV įsiveržimą į Iraką, sustiprino politikės pozicijas partijoje. 2005 metais ji atstovavo vieningam Krikščionių demokratų sąjungos ir Bavarijos krikščionių socialistų sąjungos aljansui kovoje dėl Vokietijos kanclerio posto ir tapo pirmąja moterimi – Vokietijos kanclere.
„Angela Merkel – racionaliai mąstanti mokslininkė ir liuteronų pastoriaus duktė, turinti itin tvirtus moralinius pagrindus. Štai kodėl ji laikoma šaltai mąstančia politike, ne taip lengvai pasiduodančia savanaudiškiems argumentams, kurie dažnai vyrauja politikoje“, – portalui OZY sakė politikos analitikas iš Berlyno Andreas Kraemeris.
Iš Rytų Vokietijos kilusi politikė itin darbšti ir apsukri, didžiulį dėmesį skirianti detalėms, solidarumui ir bendradarbiavimui su profesinėmis sąjungomis. A. Merkel tiki koalicijų pagrindu sudaryta politine santvarka. Ji laikoma sutarimo ir delsimo meistre.
Varžovais atsikrato akimirksniu
Įstojusi į Krikščionių demokratų sąjungą, kurioje dominavo vyrai, A. Merkel neišsiskyrė iš kitų rytų vokiečių. „Ji, regis, nesirūpino savo išvaizda. Kaip ir daugelis kitų Rytų Vokietijos mokslininkų, ji buvo trumpai nusirėžusi plaukus, dėvėjo apkritusius drabužius, avėjo sandalus“, – taip A. Merkel prisimena buvęs Rytų Vokietijos ministras pirmininkas Lotharas de Maiziere.
Tačiau viešai pasmerkdama žinomą ir itin gerbiamą politiką ir pareikalaudama jo atsistatydinimo, A. Merkel drąsiu elgesiu išsiskyrė ne tik iš daugelio Rytų, bet ir Vakarų Vokietijos politikų.
„Vieno dalyko apie ją iki šiol daugelis nesuvokia, – kad ji nuožmi ir kietaširdė politikos veikėja, – apie A. Merkel kalbėjo buvęs Didžiosios Britanijos Tony Blairo administracijos vadovas Jonathanas Powellas. – Būdas, kuriuo ji pašalindavo savo varžovus partijoje, – itin klastingas ir išdavikiškas. Ji jais atsikratydavo akimirksniu.“
Apie tai, kad A. Merkel – kietaširdė, nemėgstanti rizikuoti politikos veikėja byloja ir jos valdymo būdas. „A. Merkel vadovaujasi atsargumo taktika ir rizikuoja tik tuomet, kai jau rizikos nebėra“, – knygoje „Kanclerė ir jos pasaulis“ rašė Stefanas Kornelius, dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ užsienio naujienų redaktorius.
Atsargumas ir konsensuso paieška – skiriamasis A. Merkel politikos ženklas. „Krizes galima išspręsti tik tuomet, kai dėl jos sprendimo sutaria itin didelis būrys žmonių. Politikė visuomet žino, kur pati nori sustoti, tačiau visada ieško kelio, kuriuo galėtų eiti visi“, – apie Vokietijos kanclerę pasakoja politikė Ursula von der Leyen, A. Merkel vadovaujamuose kabinetuose dirbanti nuo 2005 metų.
