Apžvalgininkės teigimu, tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija, nepaisant visų trukdžių, buvo pakankamai užsispyrusios ir prieš dešimtmetį tapo pilnateisėmis NATO narėmis, yra didžiausias Vakarų laimėjimas tarptautinėje arenoje.
Tačiau dėl šio laimėjimo patys Vakarai nepersistengė. Tai, kad tapo NATO ir ES narėmis, revanšistines Rusijos nuotaikas jaučiančios Baltijos šalys ir Lenkija pasiekė pačios. Besikeisdamos, kurdamos kariuomenes, stiprindamos savo institucijas ir žmogaus teisių apsaugą jos pagaliau tapo tikromis demokratijomis, mano A.Applebaum.
Baltijos šalys NATO – didžiausias Vakarų laimėjimas
Apžvalgininkė teigia, kad Baltijos šalys – geriausias pavyzdys, kaip veikia „demokratijos eksportas“. Tačiau, tvirtina ji, ne visi sugeba tvirtai šiuo pasiekimu pasidžiaugti.
„Dabar, vietoj džiugesio švenčiant 25-ąsias Berlyno sienos griuvimo metines, tapo madinga teigti, kad NATO plėtra į Rytų Europą buvo nevykusi. Šis projektas net visiškai klaidingai vadinamas Amerikos triumfu, kuris pažemino Rusiją. Ši teorija iš tiesų remiasi tik nuostatomis, kurias bruka Rusija. Ir ji klaidinga“, – pabrėžia autorė.
A.Applebaum vardija, kad NATO niekaip negali pažeminti Rusijos, nes NATO ir Rusija niekada nepasirašė jokių NATO plėtrą ribojančių sutarčių.
Tačiau vos prasidėjus lėtai ir atsargiai NATO plėtrai, iškart buvo imamasi Rusijos raminimo politikos. Šalyse narėse neatsirado nė vienos NATO bazės, iki pat 2013-ųjų čia nevyko jokios karinės pratybos.
„Jokie pažadai niekada nebuvo sulaužyti“, – savo komentare tvirtina apžvalgininkė.
Atvirkščiai, ji pažymi, kad Lenkijos įstojimas į NATO nebuvo lengvas, dėl jo iš pradžių, 1992-aisiais, buvo smarkiai abejojama. Tačiau jis pagaliau įvyko.
„Tačiau vos prasidėjus lėtai ir atsargiai NATO plėtrai, iškart buvo imamasi Rusijos raminimo politikos. Šalyse narėse neatsirado nė vienos NATO bazės, iki pat 2013-ųjų čia nevyko jokios karinės pratybos. 1997 m. Rusijos-NATO sutartis nenumatė čia jokių branduolinių įrenginių. 2002 m. net buvo sukurta NATO-Rusijos taryba. Pagaliau, atsižvelgiant į Rusijos nuomonę, 2008 m. Gruzijai ir Ukrainai neleista prisijungti prie NATO”, – rašo autorė.
Rusija apipilta dovanomis
Todėl ji tvirtina, kad Rusija pastaruoju metu buvo ne tik nežeminama, bet faktiškai jai buvo visai be reikalo suteiktas „didžiosios jėgos“ titulas.
Tokią savo išvadą A.Applebaum pagrindžia faktais, kad Sovietų Sąjunga, kurios tęsėja tapo Rusija, buvo priimta į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, nors narystės tuo metu nebuvo nusipelniusi.
Be to, Rusija paveldėjo ne tik sovietų paliktą branduolinę ginkluotę, bet už tai, kad sutiko pripažinti Ukrainos sienas, dar gavo dalį Ukrainos turėtos technikos.
JAV prezidentai Bilas Clintonas ir Georgas Bushas abu laikė Rusiją partnere ir „didele jėga“. Tokia didele, kad net pakvietė ją prisijungti prie G8, nors Rusija nebuvo stipri nei ekonomiškai, nei – tuo labiau – nebuvo demokratiška.
„JAV prezidentai Billas Clintonas ir George'as Bushas abu laikė Rusiją partnere ir „didele jėga“. Tokia didele, kad net pakvietė ją prisijungti prie G8, nors Rusija nebuvo stipri nei ekonomiškai, nei – tuo labiau – nebuvo demokratiška“, – rašo A.Applebaum.
Ji pažymi, kad Rusija, skirtingai nei Vidurio Europos valstybės, niekada net nebandė pasikeisti ir tapti europietiškesnė. Vietoj to buvę KGB pareigūnai aiškiai demonstravo ilgesį Sovietų Sąjungos sistemai ir vadovavo šaliai bendradarbiaudami su nusikaltėliais.
„Paskutinį dešimtmetį ši kleptokratinė klika siekė atkurti imperiją naudodama bet kokias priemones: nuo kibernetinių atakų Estijoje iki karinės agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą“, – teigia A.Applebaum.
Rusijos agresijai – netinkamas atkirtis
Jos teigimu, pamatę, kaip viskas buvo iš tikrųjų ir atmetę Rusijos režimo versiją, Vakarai gali visai kitaip pasižiūrėti ir į savo klaidas.
„1991-aisiais Rusija nebebuvo jokia stipri valstybė nei pagal savo gyventojų skaičių, nei ekonomiškai. Tai kodėl to nepripažinome? Kodėl nereformavome Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir nepasodinome vietoj Rusijos prie stalo Indijos, Japonijos ar kurios kitos valstybės? Rusija nepasikeitė, tai kodėl mes apsimetame, kad ji kitokia? Dabar, net žodis „demokratija“, kai jis vartojamas kalbant apie Rusiją, yra diskredituojamas“, – rašo apžvalgininkė.
Rusija nepasikeitė, tai kodėl mes apsimetame, kad ji kitokia? Dabar, net žodis „demokratija“, kai jis vartojamas kalbant apie Rusiją, yra diskredituojamas.
Todėl jis tvirtina, kad Ukrainos krizė nėra joks demokratijos pralaimėjimas. „Tai – tik pasekmė mūsų netikusios reakcijos į Rusijos agresyvią retoriką ir jos augančias išlaidas ginkluotei“, – konstatuoja A.Applebaum.
Jos teigimu, NATO suklydo savo karinių bazių į Rytus neperkėlusi prieš dešimtmetį ir pasiekusi tokią ribą, kai net ir taip labai į NATO norėjusios šalys Aljanse vis tiek jaučiasi nevisiškai saugios.
„Mūsų klaida buvo ne pažeminti Rusiją, bet neįvertinti Rusijos revanšistinio, revizionistinio, griaunančio potencialo. Jei tikrasis Vakarų pasiekimas dabar jaučia grėsmę, tai tik dėl to, kad NATO nepavyksta Europoje padaryti to, ką ji visada ketino. Atgrasyti. O atgrasymas – tai ne agresyvi politika, tai gynyba. Tik tam, kad jis veiktų, jis turi būti realus. Tam reikia investicijų, vienybės ir paramos iš visų Vakarų ir ypač JAV“, – rašo A.Applebaum.
