Vienas prieštaringiausiai vertinamų Vengrijos valstybės veikėjų regentas Miklosas Horthy šalį valdė 1920–1944 metais, buvo nuverstas fašistų partijos „Strėlių kryžiaus“ įvykdyto perversmo metu. Vėliau tais metais į Vengriją įžengė sovietų pajėgos.
Kodėl vieniems jis – nacių kolaborantas, prisidėjęs prie genocido vykdymo, o kitiems – didvyris, gelbėjęs žydus?
Kolaboravo su naciais?
M.Horthy vadovavimo pradžioje Vengrija viena pirmųjų Europoje priėmė prieš žydus nukreiptus įstatymus. Jų prieiga prie prestižinių profesijų buvo apribota įvedant stojimų į universitetus kvotą – žydams buvo skirta 6 proc. proc. vietų.
Be to, žydams buvo uždrausta dirbti valstybės tarnautojais, vidurinių mokyklų mokytojais, teismų sistemoje. 1941 metais įsigaliojo įstatymas, draudžiantis santuoką ir lytinius santykius tarp krikščionių ir žydų. Esą tai buvo kenksminga „tautinei sielai“.
Pasak Holokausto muziejaus ir tyrimų centro „Yad Vashem“ , 1941–1942 metais M.Horthy nesutiko paklusti Adolfui Hitleriui, reikalaujančiam, kad Vengrijoje žydų atžvilgiu būtų įvesti dar griežtesni įstatymai, pavyzdžiui, visiškai atskirti žydus nuo šalies ekonomikos, priversti juos ryšėti raištį su Dovydo žvaigžde, steigti getus ir siųsti žydus į koncentracijos stovyklas.
1943–1944 metais M.Horthy siekė nutraukti aljansą su nacistine Vokietija, todėl esą 1944-ųjų kovo 18-ąją jis buvo įspėtas, kad vokiečių pajėgos okupuos Vengriją jau kitą dieną.
Pasak „Yad Vashem“, M.Horthy nedelsiant pasidavė – pritarė pronacistinės vryiausybės, turinčios visišką teisę įvesti ir įgyvendinti prieš žydus nukreiptas priemones, formavimui. Jis taip pat sutiko deportuoti žydus.
1944-ąją vasarą į Aušvicą buvo deportuoti 437 tūkst. Vengrijos žydų. Dauguma jų buvo nužudyti vos atvykę. Dar tūkstančiai buvo išsiųsti į pasienį su Austrija kasti apkasus. Vengrijoje žydų bendruomenė išliko tik Budapešte.
Vis dėlto, tų metų liepos 7-ąją M.Horthy vėl persigalvojo. Pasak „Yad Vashem“, jausdamas Vakarų vyriausybių, „Raudonojo kryžiaus“, Švedijos karaliaus ir Vatikano spaudimą, jis sustabdė deportacijas ir pasiūlė, kad tam tikram Vengrijos žydų skaičiui būtų leista išvykti į Palestiną.
Giriamas už stabilumą
M.Horthy rėmėjai giria regentą už nuopelnus Vengrijai. Pasak „The Economist“, pasitelkiami argumentai, kad po Trianono sutarties pasirašymo, kai Vengrija prarado du trečdalius teritorijų ir smarkiai nukentėjo šalies pramonė, M.Horthy atnešė taiką, stabilumą ir ekonominį augimą.
Jaučiant Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos grėsmę, jis, esą, kiek įmanoma balansavo, kad apsaugotų nacionalinius Vengrijos interesus.
Jaučiant Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos grėsmę, jis, esą, kiek įmanoma balansavo, kad apsaugotų nacionalinius Vengrijos interesus.
Pasak M.Horthy rėmėjų, jam valdant Vengrija liko pusiau demokratinė ir pakankamai saugi žydų bendruomenei, taip pat pabėgėliams iš Lenkijos ir Slovakijos. Esą pakartotinis jo atsisakymas deportuoti žydus buvo viena priežasčių, kodėl Vokietija 1944-ųjų kovą okupavo Vengriją.
Buvusio Vengrijos vadovo rėmėjai tikina, kad jis mobilizavo vengrų pajėgas siekdamas apginti Budapešto žydus. Kritikai atšauna, kad jei M.Horthy galėjo apsaugoti Budapešto žydus, vadinasi, buvo įmanoma apginti ir gyvenančius kitose šalies vietose.
Kai kurie net teigia, kad M.Horthy ėmėsi veiksmų siekdamas apsaugoti Budapešto žydus tik tuomet, kai tarpininkai jį įspėjo, jog tęsiantis deportacijoms jis gali būti teisiamas už karo nusikaltimus.
Kaltinimai valdantiesiems
2010 metais į valdžią sugrįžęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir jo partija „Fidesz“ pradėjo M.Horthy ir kitų prieštaringai vertinamų bei su antisemitizmu siejamų figūrų reabilitaciją. Pavyzdžiui, 2012 metais į mokyklos programą buvo įtraukti kraštutinių dešiniųjų rašytojai, įskaitant Jozsefą Nyiro, kuris atvirai žavėjosi naciais.
2013 metais Budapešte iškilo skulptūra pačiam M.Horthy – tuomet į sostinės gatvės išėjo apie tūkstantį protestuotojų.
2014 metais protestais sutikta Budapešto Laisvės aikštėje iškilusi skulptūra, skirta atminti Antrojo pasaulinio karo aukas. Skulptūroje Vengrija vaizduojama kaip angelas, o Vokietija – kaip nuožmus erelis. Tuomet vengrų istorikas Krisztianas Ungvary rašė, kad dėl skulptūros nebuvo konsultuojamasi su istorikais.
„1944-ųjų įvykiai, švelniai tariant, sudėtingesni nei istorija, kad blogi vokiečiai kovojo su gerais vengrais. Pats Eichmannas buvo sujaudintas čionykštės patirties, svarstė, kad vengrai tikriausiai yra hunų palikuonys, kadangi niekur kitur jis nematė tiek žiaurumo „sprendžiant žydų klausimą“, – rašė Budapešto universiteto istorikas.
„Vokietijos invazija nesupančiojo šalies populiacijos. Verčiau atvėrė kelią šalies dešiniųjų elitui išsidalyti 800 tūkst. žmonių nuosavybę. Daug žmonių gavo jos dalį, dėl šios priežasties jie nesijautė užguiti“, – rašė K.Ungvary.
V.Orbano vyriausybė įkūrė ir finansuoja tyrimų centrą „Veritas“, kuris, pasak kritikų, ieško alternatyvių M.Horthy valdymo interpretacijų. Aistras kelia ir Budapešte atidarymo laukiantis Holokausto muziejus, kuriame, kritikų teigimu, pateikiama istorija bando sumažinti vengrų kaltę vykdant genocidą.
Gegužę interviu portalui 15min Organizacijos „Pilietinių laisvių sąjunga Europai“ vykdantysis direktorius Denesas Balazsas tikino, kad „Fidesz“ bando sumenkinti Vengrijos vaidmenį Holokauste, nes tai naudinga jo naratyvui.
„Tai – Orbano kuriamo naratyvo dalis: esą Vengrija – maža valstybė, kuriai gresia pavojus, ir kuri visada stebuklingu būdu atsiduria netinkamoje situacijoje. Esą vengrai niekada nebuvo už nieką atsakingi, jiems reikėjo gintis nuo didelės galios – kadaise Hitlerio, Maskvos, o dabar – Briuselio“, – 15min sakė D.Balazsas.
TAIP PAT SKAITYKITE: D.Balazsas: problema ta, kad žmogaus teisės suvokiamos tik kaip mažumų teisės
Tarp Budapešto ir Briuselio tvyro įtampa – Europos Sąjunga kritikuoja Vengrijos valdančiuosius dėl teisės viršenybės principo nesilaikymo.
Pasak Vengrijos antisemitizmo eksperto tyrimų centre „Policy Solutions“ Gaboro Gyori, valdančių naratyvas toks: jų reabilituojami veikėjai galbūt buvo antisemitai, „tačiau antisemitizmas buvo tarsi netyčinis“.
„Tačiau pažiūrėkite į dalykus, kuriuos jie padarė dėl Vengrijos“, – valdančiųjų argumentus „The New York Times“ apibūdino G.Gyori.
D.Balazsas atkreipia dėmesį, kad, nepaisant antisemitizmo, kuriuo siekiama patraukti kraštutinių dešiniųjų partijos „Jobbik“ rėmėjus, V.Orbanas puikiai sutaria su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu, turi svarbių sąjungininkų Vengrijos žydų bendruomenėje.
Be to, žydai Vengrijoje yra pakankamai saugūs: smurtiniai incidentai yra itin reti, priešingai nei Prancūzijoje ar Vokietijoje.
Anot D.Balazso, kad sovietinė okupacija neleido vengrams atvirai diskutuoti apie praeitį.
„Vengrai suvaidino labai liūdną ir tragišką vaidmenį Vengrijos holokauste. Vėliau prasidėjo komunistė sistema, nepadedanti susidoroti su traumomis, raginanti slėpti (Holokauste) atliktą vaidmenį. 30 metų po 1989-ųjų taip pat nepadėjo nuoširdžiai diskutuoti apie vengrų vaidmenį“, – 15min sakė jis.
