Vokietijos centrinės žydų tarybos prezidentas teigia, kad šiuo metu Vokietijoje situacija yra pati blogiausia nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Jis gali būti teisus. Išpuoliai prieš sinagogas įvyksta beveik kiekvieną savaitę, o maršai su skanduojamais antisemitiniais šūkiai aidi nuo Londono iki Romos. Vis dėlto, skaudžiausiai, dėl istorinių priežasčių, yra priimamas antisemitizmo stiprėjimas Vokietijoje.
Ilgą laiką vokiečiai galvojo, kad musulmonų antisemitizmas nėra toks problematiškas kaip nacių ir pusiau numodavo į tai ranka.
Naujojo antisemitizmo šaltinis nėra baltosios rasės viršenybę skelbiantis naciai, tačiau musulmonų imigrantai.
Dar visai neseniai Vokietija visai nenorėjo apie tai diskutuoti. Ilgą laiką vokiečiai galvojo, kad musulmonų antisemitizmas nėra toks problematiškas kaip nacių ir pusiau numodavo į tai ranka.
Ir vis dėlto, per pastaruosius kelis mėnesius Vokietijos policija pastebėjo, jog už antisemitinių išpuolių didėjimą ypatingai atsakingi arabų ir turkų kilmės asmenys. Pastebėjusi, jog antisemitinės nuotaikos ypatingai paplitę musulmonų studentų tarpe, Vokietijos vyriausybė nusprendė skirti lėšų specialiam švietimui apie Holokaustą.
Žinoma, kad Europos musulmonai nesukūrė antisemitizmo ir jie nėra vieninteliai, kurie jaučia iracionalią neapykantą žydams. Tradiciškai antisemitizmu pasižymėjo Europos kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji. Pastarieji dėl to, jog jaučia simpatiją palestiniečių išsivadavimo judėjimui. Kartais antisemitizmas Europoje yra platesnų fenomenų – antiamerikietiškumo ir antikapitalizmo dalis.
Vis dėlto, labiausiai už antisemitizmo ir neapykantos plitimą Vokietijoje atsakingi musulmonai. Ilgą laiką buvo neįsivaizduojama, kad kažkas galėtų skanduoti tokius šūkius, kokie nuskambėjo liepos mėnesį Berlyne, viename iš protestų, vykusių netoli Holokausto aukų memorialo: „Žyde, baili kiaule, išlįsk ir kovok vienas“ bei „Dujas žydams“.
Žurnalistas rašo, kad kalbėdamas su draugais musulmonais, jis negali atsikratyti minties, kad jų antisemitizmas yra „aukos statuso“ išdava. Keista, kuomet žmonės, kurie patys dažnai patiria rasizmą ir diskriminaciją, neapykantą skleidžia kitai visuomenės grupei.
Taip, diskriminacija ir atskirtis Europos musulmonų atžvilgiu egzistuoja ir daugelis jų dėl to turi priežastį būti nusivylusiais. Tačiau tokios nuotaikos lemia, kad daugelis musulmonų nelaiko Vokietijos istorijos sava ir kadangi daugelis jų nepriskiria savęs Vokietijos valstybei, kartu ir nesupranta jos skaudaus santykio su antisemitizmu.
Holokausto pamoka yra pamoka žmonijai. Kiekvieno vokiečio darbas yra tai išaiškinti visada ir kiekvienam, nesvarbu iš kur tas asmuo yra kilęs.
Dalykas tas, kad visa tai užfiksuota mūsų istorijoje, tose vietose, kurių dalimi tapo ir imigrantai. Vokiečiams atsakomybės už Holokaustą prisiėmimas reiškia, kad jie, skirtingai negu kitos tautybės Vokietijos piliečiai, yra labiausiai už tai atsakingi. Tačiau ne daugiau, bet ir ne mažiau, to turi būti reikalaujama iš kiekvieno šalies piliečio, nesvarbu kokia jo kilmė.
Šią vasarą tapo akivaizdu, kad „senieji“ vokiečiai neperdavė šios žinutės „naujiesiems“ vokiečiams. Holokausto pamoka yra pamoka žmonijai. Kiekvieno vokiečio darbas yra tai išaiškinti visada ir kiekvienam, nesvarbu iš kur tas asmuo yra kilęs.
