Antisemitizmas Rusijoje. Rusijos dezinformacija ir įkvėpimas antisemitizmui

Siekdama užkirsti kelią žydų migracijai iš Lenkijos Respublikos teritorijos į Rusijos žemes, imperatorienė Jekaterina II (1762–1796) 1791 metų gruodžio 23 dienos aktu įsteigė specialią jiems skirtą gyvenamąją zoną vakarinėje Rusijos imperijos dalyje. Toji zona sudarė 20% Rusijos europinės teritorijos. Žydai galėjo gyventi tik šioje vietovėje, daugmaž atitikusioje buvusią Lenkijos Respublikos teritoriją, taigi kitose Rusijos valdomose žemėse įsikurti ar pasilikti jie negalėjo. Svarbu paminėti, kad net pačioje zonoje jiems buvo draudžiama įsikurti kaimo vietovėse.

1810 metais Aleksandras I (1801–1825) leido išskirtinai turtingiems žydų pirkliams ir karininkams pasilikti už zonos ribų. 1836 metais buvo pažymėta nauja zonos siena. Kitas įstatymas, nukreiptas prieš gyventojus žydus, buvo vadinamasis Gegužės aktas. 1882 metais Aleksandras III (1881–1894) įvedė „gegužės įstatymus“, draudžiančius žydams apsigyventi kaime ir miestuose, turinčiuose mažiau nei 1000 gyventojų. Jiems skirta gyvenamoji zona išliko iki 1917 metų.

Neapykanta žydams dažnai turėjo ekonominių motyvų. Paprastai ekonominės krizės sukeltas nusivylimas būdavo nukreiptas prieš žydus.

Nepaisant šių apribojimų, Rusijoje žydai nebuvo saugūs net savo gyvenamojoje zonoje. 1821 metais Odesoje, prie Juodosios jūros, įvyko pogromas. Žydai buvo laikomi Turkijos sultono šalininkais, o mieste gyveno gausi graikų bendruomenė (Graikija tuo metu kovojo už nepriklausomybę). Tame pogrome nuo graikų užpuolikų rankos žuvo 14 žydų. Kitas pogromas šiame daugiakultūriniame mieste įvyko per 1859 metų Velykas, užpuolimą sukurstė graikų jūreiviai. 1871 metais kitame prieš žydus nukreiptame incidente prie Odesoje gyvenančių graikų prisijungė rusai. Manoma, kad pogromą sukėlė gandas apie žydų išniekintą stačiatikių bažnyčią. Vėliau XIX amžiuje Rusijoje nacionalistinės ir antisemitinės nuotaikos tik stiprėjo.

Neapykanta žydams dažnai turėjo ekonominių motyvų. Paprastai ekonominės krizės sukeltas nusivylimas būdavo nukreiptas prieš žydus. 1891 metais žydai buvo išvaryti iš dviejų Rusijos imperijos sostinių – Sankt Peterburgo ir Maskvos. Žydų bendruomenė buvo ištremta į minėtą jiems skirtą specialią gyvenamąją zoną.

Pogromai prieš Rusijos gyvenusius žydus

Pirmoji didžiausia pogromų banga per Rusijos valstybę nusirito 1881–1884 metais. Manoma, kad jų skaičius svyruoja nuo 224 iki 284. Pogromus įkvėpė Rusijos valdžia ir ją remiančios organizacijos.

Tiesioginė priežastis buvo žydės – Hesios Helfman – dalyvavimas caro Aleksandro II nužudyme (1881). Nors dauguma sąmokslininkų organizacijos „Narodnaja Volia“ narių buvo rusų ar lenkų kilmės, ši jos narė žydė buvo vaizduojama kaip valdovo nužudymo sumanytoja. Didelė dalis pogromų vyko šiandieninės Ukrainos teritorijoje, kur vietinių gyventojų nepakantumas žydams buvo gana stiprus ir turėjo istorinį pagrindą (Chmelnickio sukilimas, Umano žudynės).

1881 metų balandžio 15 ir 16 dienomis Jelizavetgrade per stačiatikių Velykas buvo surengtas pogromas. Greitai jis išplito į aplinkinius Chersono gubernijos kaimus. 1881 metų balandžio 26 dieną Kijeve įvyko dar vienas pogromas – vietiniai žmonės ne tik apiplėšė žydų parduotuves ir gyvenamąsias vietas, bet ir įvykdė daugybę išžaginimų ir žmogžudysčių. Nepaisant aktyvių policijos veiksmų, ateinančiais mėnesiais pogromų banga pasklido į netoliese esančias gubernijas.

Rusijos dezinformacija ir įkvėpimas antisemitizmui

Iki šiol daugelis antisemitinių grupių gina knygą „Siono išminčių protokolai“ (angl. „Protocols of the Elders of Zion”) (1905). Joje aprašoma išgalvota žydų vadeivų taryba. Ji tariamai kuria planus, kaip žydams užvaldyti pasaulį.

„Siono išminčių protokolus“ naudojo KGB, kad musulmoniškose šalyse provokuotų antisemitizmą ir neapykantą Vakarams.

Šį darbą užsakė Ochranka – tuometinė slaptoji Rusijos politinė policija, o jo tikslas buvo apkaltinti žydų bendruomenę dėl to meto Rusijos politinių ir socialinių problemų. Knygos tekstą sugalvojo dezinformacijos ekspertai: Maciejus Gołowinskis ir Piotras Raczkowskis (1885–1902 metais jie vadovavo Ochrankos skyriams užsienyje). Abu šie klastotojai sudėliojo knygos tekstą pagal kitą kūrinį ir pakeitė jį taip, kad jis skambėtų antisemitiškai.

„Siono išminčių protokolai“ buvo imperatoriaus Napoleono III Prancūzijos satyros plagiatas. Per gana trumpą laiką, tinkamai platinamas, šis kūrinys tapo populiariausiu antisemitiniu tekstu, turėjusiu didžiulės įtakos viešoms diskusijoms ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Net nacistinėje Vokietijoje „protokolų“ tikrumas buvo laikomas savaime suprantamu. Trečiajame reiche knyga buvo tapusi net privalomu skaitiniu.

Verta paminėti, kad „Siono išminčių protokolus“ naudojo KGB, kad musulmoniškose šalyse provokuotų antisemitizmą ir neapykantą Vakarams. Sovietų slaptosios tarnybos islamiškose šalyse išplatino šimtus tūkstančių šio manipuliacinio teksto vertimo į arabų kalbą egzempliorių. KGB vadovo Jurijaus Andropovo nurodymu buvo paskleista dezinformacija, kad „Siono išminčiai sėdi JAV Kongrese“. Šiuo metu Rusijoje vis dar yra grupių, įskaitant Rusijos valdžios elitą, kurios tiki iškreiptu pasaulio vaizdu ir sąmokslais, aprašytais „Protokoluose“.

Žydų tautos pogromai Rusijoje XX amžiuje

XX amžiaus pradžia Rusijoje buvo dar viena kruvinų pogromų epocha. Įkvėptas ekstremalaus nacionalistinio judėjimo „Juodoji šimtinė“, Kišiniove 1903 metais vykęs pogromas nusinešė 49 žmonių gyvybes, o keli šimtai buvo sužeisti.

Šį pogromą paskatino manipuliacinis straipsnis, pasirodęs viename antisemitiniame laikraštyje. Straipsnyje buvo pranešta, kad Dubosaryje buvo nužudytas berniukas krikščionis, vardu Michailas Rybaczenko. Laikraštis apkaltino žydus, melagingai teigdamas, kad paruošti macams jiems reikia vaikų kraujo.

1905 metų spalio mėnesį kruvini pogromai vyko Odesoje. Juose žuvo daugiau nei 300 žmonių, keli tūkstančiai buvo sužeisti. Apskaičiuota, kad 1903–1906 metais vykusiuose pogromuose žydų aukų skaičius viršijo 3000. Dar vienas didžiulis pogromas įvyko 1917–1921 metais bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo Rusijoje metu. Manoma, kad tuomet buvo nužudyta apie 70 000 žydų.

Kitas įdomus antisemitizmo carinėje Rusijoje pavyzdys yra vadinamasis Beilio procesas. 1913 metais Ukrainos žydas Menahemas Mendelis Beilis buvo apkaltintas ritualine žmogžudyste. Teigta, kad jis neva nužudė krikščionių vaiką, norėdamas panaudoti jo kraują macams gaminti. Beilis buvo išteisintas prisiekusiųjų (visi jie buvo krikščionys). Šis procesas sulaukė didelio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio.

Stalinistinė propaganda tiesiogiai išnaudojo grubią asociaciją: „Žydas yra trockistas, o trockistas yra žydas“.

XX amžiuje sovietinė Rusija, o vėliau ir Sovietų Sąjunga, buvo vienas didžiausių žydų populiacijos centrų (išskyrus JAV). Vasario ir spalio revoliucijos labai pakeitė valstybės valdžios požiūrį į jos gyventojus žydus. Kaip ir kitos mažumos, jie įgijo lygias teises. Žydams skirta gyvenamoji zona (aprašyta aukščiau) galiausiai buvo panaikinta. (1917 metais). Žydų kilmės žmonės taip pat užėmė svarbias pozicijas partijos ir valstybės aparate (Jakovas Sverdlovas, Levas Trockis, Levas Kamenevas, Grigorijus Zinovjevas). 1934 metais Tolimuosiuose Rytuose netoli sovietų ir Kinijos sienos buvo įkurta žydų autonominė sritis su sostine Birobidžanu. Daugelis Sovietų Sąjungos žydų vis dar buvo verčiami emigruoti į šį regioną, tačiau jie niekada nesudarė nė pusės jo gyventojų.

Akivaizdus žydų padėties pokytis nereiškė, kad socialiniame ir politiniame gyvenime nebeliko antisemitinių akcentų. Pirmasis antisemitizmo pasireiškimas Sovietų Sąjungoje neabejotinai buvo 1920-ųjų antrojoje pusėje įvykęs Stalino ir Trockio konfliktas. Stalinistinė propaganda tiesiogiai išnaudojo grubią asociaciją: „Žydas yra trockistas, o trockistas yra žydas“. Žydų kilmė taip pat buvo panaudota sąmokslo teorijoms kurti per 1930-aisiais vykdytą Didįjį valymą. Mažai tikėtini opozicionieriai turėjo prisiimti slapyvardžius, kad nuslėptų savo žydiškus vardus (vadinamasis „Trockio-Zinovjevo-Stemmos“ sąmokslas). Dėl savo kaltinamosios veiklos NKVD IV skyrius paprastai buvo vadinamas „žydų skyriumi”.

Sovietinė propaganda stigmatizavo žydų kilmės žmones – skliausteliuose būdavo rašomos jų originalios pavardės. 1948–1953 metais dėl įvairių represijų mirė mažiausiai 248 jidiš kalba rašę autoriai, 106 žydų kilmės aktoriai, 87 tapytojai ir skulptoriai.

Trečiojo reicho puolimas prieš Sovietų Sąjungą (1941 metais) nutraukė antisemitinę veiklą. Stalinas net sukūrė Antifašistinį žydų komitetą (JAFK). Jis buvo atsakingas už teigiamo Sovietų Sąjungos įvaizdžio propagavimą Vakaruose, pirmiausia JAV. Tačiau netrukus kilo dar viena antisemitizmo banga.

Vienas iš po Antrojo pasaulinio karo prieš žydus nukreiptos kampanijos aspektų buvo vadinamoji Krymo byla. 1944 metų vasario mėnesį minėtasis Antifašistinis žydų komitetas, vadovaujamas aktyvisto Salomono Michoelso, su SSRS vyriausybe iškėlė „žydų autonominės respublikos“ įkūrimo Kryme klausimą. Stalinas pasipiktino – jis manė, kad toks pasiūlymas pažeidžia teritorinį sovietų valstybės vientisumą. Jam tai atrodė kaip bandymas atsieti Krymą nuo SSRS, užmegzti ryšius su JAV ir paversti naująją respubliką pavaldžia JAV. Visa tai buvo dezinformacija, tačiau daugelis Antifašistinio komiteto narių buvo areštuoti. 1952 metų rugpjūčio 12 dieną keturiolikai iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė, įtariant juos tariamu šnipinėjimu JAV.

Sovietinė propaganda stigmatizavo žydų kilmės žmones – skliausteliuose būdavo rašomos jų originalios pavardės. 1948–1953 metais dėl įvairių represijų mirė mažiausiai 248 jidiš kalba rašę autoriai, 106 žydų kilmės aktoriai, 87 tapytojai ir skulptoriai.

Oficialus antisemitizmas Stalino epochoje

Kitas oficialaus stalinizmo epochos antisemitizmo pavyzdys – vadinamoji „gydytojų sąmokslo byla“ (1952–1953). Tai – viena ryškiausių SSRS politinių provokacijų su antisemitiniu kontekstu.

Pagrindinis jos tikslas buvo plačiai paskleisti baimę ir atlikti dar vieną valymą. 1953 metų pradžioje kelios dešimtys maskviečių gydytojų, daugiausia žydų kilmės, buvo melagingai apkaltinti sąmokslu, kuriuo esą buvo siekiama sunaikinti sovietų politinę vadovybę. Stalino mirtis 1953 metų kovo mėnesį išgelbėjo kaltinamuosius medikus nuo mirties. Oficiali antisemitinė kampaniją taip pat liovėsi. Galima sakyti, kad per visą SSRS istoriją antisemitizmas niekada nebuvo intensyvesnis, nei Stalino gyvenimo pabaigoje.

Vėlesniais metais SSRS gyvenantiems žydams ir toliau kilo rimtų sunkumų religinėje ar ekonominėje srityje. Žydams vis dar buvo taikomi rimti apribojimai priimant juos į universitetus ir kai kurias profesijas (proporcingai SSRS gyvenančių žydų skaičiui). Tarp žydų vis stiprėjo noras emigruoti į Izraelio valstybę.

SSRS ir Izraelio diplomatinių santykių nutrūkimas 1967 metų birželį, po Šešių dienų karo, labai apsunkino žydų galimybes išvykti į Izraelį. Sovietų parama arabų valstybėms taip pat paskatino dar vieną antisemitinę kampaniją žiniasklaidoje ir valstybės kontroliuojamame propagandos aparate. Brežnevo laikais daugelis žydų įsitraukė į opozicijos judėjimą. Tuo tarpu žydų klausimas tapo svarbiu Sovietų Sąjungos santykių su Vakarų šalimis elementu.

Antisemitizmas šiuolaikinėje Rusijoje

Šiuolaikinėje Rusijoje galime įžvelgti daugybę antisemitizmo apraiškų. 2005 metų sausio pradžioje 20 Rusijos Valstybės Dūmos deputatų viešai apkaltino žydus ritualinių žmogžudysčių vykdymu.

Jie kreipėsi į Generalinę prokuratūrą reikalaudami Rusijos vyriausybės „uždrausti visas žydų organizacijas“. Minėti parlamentarai apkaltino juos ekstremizmu ir apibūdino juos kaip „antikrikščioniškus ir nežmoniškus, kurių praktika reikalauja ritualinių žmogžudysčių“. Jie taip pat teigė, kad teismas patvirtino daugybę tokio religinio ekstremizmo įrodymų. Kaltintojai pasitelkė įprastus, tradicinius antisemitinius stereotipus, pavyzdžiui, teiginį, kad „visas demokratinis pasaulis šiandien yra finansiškai ir politiškai kontroliuojamas tarptautinės žydijos ir mes nenorime, kad mūsų Rusija būtų tarp tokių pavergtų šalių“. Šiuos ir kitus klaidinančius pareiškimus galima perskaityti atvirame laiške generaliniam prokurorui. Laiškas, paprastai vadinamas „penkių šimtų laišku“, buvo paskelbtas laikraštyje „Rusoslaw Orthodox“. Verta pridurti, kad antisemitines pažiūras gana dažnai skleidžia garsus Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

2005 metais Krasnojarske dingo penki berniukai nuo 9 iki 12 metų. Jų kūnai buvo surasti miesto kanaluose. Nusikaltimas iki šiol neišaiškintas, tačiau kai kurios Rusijos nacionalistų grupės tuo metu teigė, kad vaikus ritualiniais tikslais nužudė žydų sekta. Rusijos nacionalistinės organizacijos pareikalavo, kad valdžios institucijos atliktų kratą sinagogose ir macų kepykloje.

Antisemitinė retorika taip pat buvo labai ryški, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas konfliktavo su oligarchais. Spauda atkreipė dėmesį į Boriso Berezovskio ir Michailo Chodorkovskio žydiškas šaknis.

Rusijos antisemitizmo maskavimas

Rusijos propaganda siekia užmaskuoti tikrąjį Rusijos antisemitizmo paveikslą, naudodama antisemitinę kortą informacinėms atakoms prieš Lenkiją.

Tiesą sakant, antisemitizmas Rusijoje (kurį dabartinė valdžia bando nuslėpti ir nupiešti klaidingą Rusijos, kaip šalies, kurioje nėra antisemitizmo, vaizdą) yra daugelio manipuliacinių veiksmų, kuriuos vykdo Rusija, dalis. Taikydama minėtus metodus, Rusijos Federacija siekia sutrikdyti tarptautinius Vakarų pasaulio santykius, ypač transatlantinius.

Šiame straipsnyje pateikiame tik trumpą Rusijos antisemitizmo analizę iš istorinės perspektyvos iki pat šių dienų.

Daugiau skaitykite – informnapalm.org/lt

Šį straipsnį parengė „Info Ops Polska Foundation“. „Info Ops Polska Foundation“ fondas buvo įsteigtas įgyvendinti projektus, kuriais siekiama užtikrinti informacinės aplinkos saugumą. Projektas apima paramą dezinformacijos ir psichologinių operacijų identifikavimo priemonių plėtrai, įskaitant analizę apie manipuliavimo lenkiška informacine aplinka procesus: dezinformaciją, propagandą, socialinę inžineriją ir kibernetinę veiklą.