VU OC doktorantas tikina, kad daugybė žmonių apskritai nežino, kur yra Mianmaras. To priežastimi jis nurodo diktatūrą, nuo 1962-ųjų izoliavusią save ir lėmusią tarptautinės bendruomenės izoliaciją.
Be to, iki 1989-ųjų šalis buvo vadinama Birma.
Aiškindamas krizės, privertusios per mėnesį iš Mianmaro Rachinų valstijos pabėgti apie pusę milijono žmonių, priežastis, J.Stankus siūlo atsižvelgti į šalies istoriją ir politikos santykį su religija.
Antropologo teigimu, 1982-aisiais Mianmare buvo priimtas pilietybės įstatymas, kuriuo nustatyta, kad šalyje gyvena 135 etninės grupės, kalbančios skirtingomis kalbomis ir jų dialektais.
Šalies valstybine kalba laikoma bamar – ja šneka dominuojanti etninė grupė, sudaranti du trečdalius populiacijos. Ta pati grupė kontroliuoja armiją ir tokiu būdu – visą šalį. Bamar taip pat stengiasi suvienodinti visas etnines grupes.
„Šaliai būdinga tai, kad budizmas joje yra persimaišęs su nacionalizmu. Kartais labai sunku pasakyti, kur baigiasi budizmas, o kur prasideda nacionalizmas. Mianmaro gyventojai mano, kad jų šalis – budistinė valstybė ir tuo jie labai didžiuojasi. Būtent tame yra užprogramuota musulmonų rohinjų problemos dalis“, – sakė antropologas.
Problema dėl pavadinimo
Anot J.Stankaus, pats terminas „rohinjai“ – labai dviprasmiškas. Juo save apibūdina daugiausia Rachinų valstijoje gyvenanti musulmonų mažuma, kuriai priklauso apie milijoną žmonių. Rachinų valstijoje gyvenanti budistų dauguma vietinius musulmonus vadina „bengali“ – etniniais bengalais. Tai savaime nurodo, kad jie – svetimšaliai iš kaimyninio Bangladešo.
J.Stankus: „Jie stengiasi apibrėžti save kaip rohinjus, kadangi taip įgauna moralinę ir politinę teisę į tautinį identitetą. Galbūt net tam tikrą sprendimo teisę dėl savivaldos, kadangi žodis „rohinja“ siejasi su Mianmaro Rachinų provincijos pavadinimu. Tai suprasdama centrinė Mianmaro valdžia vadina juos bengali ir vengia rohinjų termino.“
„Jie stengiasi apibrėžti save kaip rohinjus, kadangi taip įgauna moralinę ir politinę teisę į tautinį identitetą. Galbūt net tam tikrą sprendimo teisę dėl savivaldos, kadangi žodis „rohinja“ siejasi su Mianmaro Rachinų provincijos pavadinimu. Tai suprasdama centrinė Mianmaro valdžia vadina juos bengali ir vengia rohinjų termino“, – tikino VU Orientalistikos centro doktorantas.
J.Stankus primena, kad 2014-aisiais Mianmare vyko gyventojų surašymas. Išvakarėse buvo nuspręsta, kad asmenys negalės savęs identifikuoti kaip rohinjų – antraip negaus asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Pasivadinę bengali, jie galėjo kreiptis dėl laikino leidimo gyventi šalyje.
Antropologo teigimu, konfliktas kyla ir dėl rohinjų kilmės klausimo.
„Rohinjai tikina, kad jie Rachinų valstijoje gyvena jau tūkstantį metų. Centrinė valdžia turi sunkiai nuginčijamą argumentą, kad dauguma šių rohinjų, kaip ir indų, į Mianmarą atvyko kolonijiniu laikotarpiu.
XIX amžiuje Mianmarą užkariavę britai pirmiausia užėmė Rachinų valstiją, čia prasidėjo imigracija iš Indijos, Bangladešo ir Pakistano“, – abiejų pusių argumentus dėstė J.Stankus.
Jis priminė, kad kolonijiniu laikotarpiu britai susidūrė su Mianmaro gyventojų pasipriešinimu, todėl vietiniais valdininkais skirdavo imigrantus. Tokiu būdu tarp budistų ir atvykėlių (daugiausia – musulmonų ir hinduistų) buvo sukurta priešprieša.
Ką galvoja vietiniai?
VU OC doktorantas teigė pasaulinėje žiniasklaidoje pasigendantis Mianmaro gyventojų balso, todėl konflikto priežastis iliustravo Rachinų valstijoje gyvenusio pažįstamo pilietinio aktyvisto ir nepriklausomo žurnalisto, kuris priklauso budistų daugumai, nuomone.
Mianmaro gyventojas: „Turiu musulmonų draugų, mokytojų ir kaimynų. Tuomet nė vienas jų nesakė, kad yra rohinjas. Kai kurie net nežinojo žodžio rohinjai. Tie, kurie tiki rohinjų istorija, kad jie čia gyveno jau tūkstančius metų, neigia Rachinų valstijos istoriją.“
„Turiu musulmonų draugų, mokytojų ir kaimynų. Tuomet nė vienas jų nesakė, kad yra rohinjas. Kai kurie net nežinojo žodžio „rohinjai“. Tie, kurie tiki rohinjų istorija, kad jie čia gyveno jau tūkstančius metų, neigia Rachinų valstijos istoriją“, – tikino mianmarietis.
Anot J.Stankaus, IV amžiuje Birmos teritorijoje buvo išsibarstę daugybė kunigaikštysčių, o Rachinų valstijos teritorijoje gyvavo stipri karalystė. Jos gyventojai pirmieji iš Tibeto atsinešė budizmą, todėl ši religija itin svarbi jų tapatybei.
„Suprantu, kad neturėti pilietybės – sudėtinga. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl Mianmaro žmonės yra nusiteikę prieš juos – žodis „rohinjai“. Jei jie nori būti piliečiais, jie turi nekurti melagingos istorijos. Pirmasis jų prioritetas turėtų būti mūsų tauta, o ne religija ar kita musulmoniška šalis“, – J.Stankui siųstoje feisbuko žinutėje dėstė mianmarietis.
Antropologas mano, kad jo pašnekovą galimai paveikė kelis dešimtmečius centrinės valdžios skleidžiama propaganda, teigianti, kad Mianmaro gyventojai – 135 etninės grupės – yra „viena tauta, viena religija, viena valstybė“.
Pašnekovas iš Mianmaro taip pat sakė, kad „viena rohinjų šeima turi dešimt vaikų ar daugiau“, kuriuos sunku išlaikyti, o Rachinų valstijos budistai – taip pat neturtingi.
„Vietinės budistų bendruomenės jaučiasi įbaugintos, neva musulmonai okupuoja jų valstiją platindami islamą ir gimdydami daug vaikų. Iš šalies atrodo nepagrįsta, tačiau visa tai jie mato kaip sąmokslą, kuriam reikia priešintis“, – svarsto J.Stankus.
Gerėjantis armijos įvaizdis
Antropologas pašnekovo iš Mianmaro taip pat paklausė, ką jis mano apie rohinjų kaimus deginančią, žmones kankinančią ir prievartaujančią šalies armiją.
„Sutinku, kad Mianmaro armijos įvaizdis blogas dėl to, ką ji darė praeityje. Šiuo atveju mes ją palaikome. Šią krizę pradėjo ARSA“, – atsakė Rachinų valstijoje gyvenęs mianmarietis.
J.Stankus mano, kad ši krizė gali būti naudinga būtent Mianmaro armijai.
J.Stankus: „Galima tik įsivaizduoti, kaip per pusę šimto metų žmonės nusistatė prieš armiją. Jei šalį dominavusi chunta, kurios valdžia neturėjo jokių atsvarų, dabar atrodo kaip geri vyrukai, manau, kad jie yra vieni šios krizės laimėtojų.“
„Galima tik įsivaizduoti, kaip per pusę šimto metų žmonės nusistatė prieš armiją. Jei šalį dominavusi chunta, kurios valdžia neturėjo jokių atsvarų, dabar atrodo kaip geri vyrukai, manau, kad jie yra vieni šios krizės laimėtojų“, – teigė VU OC doktorantas.
J.Stankus primena, kad ir kitose Mianmaro valstijose vyksta nesutarimai, rusena konfliktai, laužomos paliaubos bei taikos sutartys. Todėl, šalies gyventojų ir tarptautinės bendruomenės dėmesiui nukrypus į Rachinų valstiją, armija kitose Mianmaro dalyse gali daryti tai, ką nori.
Pašnekovo iš Mianmaro minima ARSA (Arakan Rohingya Salvation Army) – Rachinų valstijoje gyvenančių rohinjų išsivadavimo armija. Jos kariai rugpjūčio 25 dieną užpuolė pasienio postus ir nužudė keliolika pareigūnų.
Vis dėlto J.Stankus sako, kad, palyginti su 21 šalyje veikiančia etnine armija, kurių kariai dažniausiai turi vienodas uniformas, vėliavas, finansavimą ir kartais net sunkiąją ginkluotę, pavyzdžiui tankus ir sraigtasparnius, longyi (ilgą sijoną primenantį tradicinį rūbą – red.) dėvintys ARSA atrodo tarsi fiktyvus darinys. Be to, centrinės valdžios pareigūnų užpuolimas gali tapti puikiu pretekstu pulti rohinjus.
„ARSA sako, kad atstovauja vietinių musulmonų interesams. Jei tai – tiesa, ar naudinga buvo iššaudyti keletą pasieniečių? Bet kam, kas bent truputį mąsto, aišku, kas jų laukia. Jie žino, kaip tokiais atvejais elgiasi Mianmaro armija, kadangi kitose valstijose ji tai daro jau pusšimtį metų“, – abejonių neslėpė J.Stankus.
Artimiausios kaimynės – tyli
Nuo krizės pradžios Mianmaro kaimynystėje esantis Bangladešas priėmė jau beveik pusę milijono rohinjų pabėgėlių. Anot J.Stankaus, vienas pagrindinių pagalbos argumentų – musulmoniškas solidarumas.
„(Bangladešas) iš pradžių bandė kontroliuoti pabėgėlių srautus, tačiau vėliau pamatė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį, į šalį galintį atvesti tarptautines vystymo organizacijas ir didelį humanitarinės pagalbos kapitalą. Jiems tai palengvins finansinę naštą“, – sakė jis.
Tiesa, vystymo organizacijoms atėjus į Bangladešą, užsikurs biurokratinis humanitarinės pagalbos mechanizmas, todėl ne visi pinigai pasieks tuos, kuriems reikia pagalbos. Nemaža dalis lėšų bus išleidžiamos personalui, rinkodarai, išlaikyti Vakarų didmiesčiuose įsikūrusius biurus.
J.Stankus: „(Bangladešas) iš pradžių bandė kontroliuoti pabėgėlių srautus, tačiau vėliau pamatė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį, į šalį galintį atvesti tarptautines vystymo organizacijas ir didelį humanitarinės pagalbos kapitalą. Jiems tai palengvins finansinę naštą.“
Vis dėlto antropologas sako, kad finansinis motyvas tikrai nėra pagrindė priežastis, kodėl sąlyginai neturtinga Bangladešo valstybė priima pabėgelius.
Jis taip pat pastebėjo, kad iš šios krizės naudos gavo Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Erdoganas pasinaudojo situacija, kad pasirodytų kaip tvirtas vadovas, stovintis už visą musulmonų bendruomenę. Jis išsiuntė daug humanitarinės pagalbos ir garsiai kritikuoja Aung San Suu Kyi. Jis užėmė aktyvią poziciją, nors Turkija Mianmarui – gana tolima, tiesioginių politinių ar ekonominių saitų tarp šalių mažai“, – kalbėjo J.Stankus.
Anot antropologo, Mianmaro kaimynės ir pagrindinės ekonominės partnerės Kinija, Indija bei Tailandas išliko tylios.
„Kinija per Mianmarą yra nutiesusi naftos ir dujų vamzdyną. Itin didelę Mianmaro BVP dalį sudaro prekyba dujomis ir nafta su Kinija. Šalies atstovai sakė, kad rohinjų krizė – Mianmaro vidaus politikos klausimas.
Nacionalistinė Indijos vyriausybė, vadovaujama (Narendros) Modi, dėl ekonominių santykių konkuruoja su Kinija, todėl nekritikuoja (armijos veiksmų – red.), nepriima pabėgėlių. Tailandas pastaruoju metu nedarė jokių viešų pareiškimų, tačiau atsisakė paimti pabėgėlius“, – apie kaimynių abejingumą pasakojo J.Stankus.
VU OC doktorantas mano, kad daugelis JAV politikų taip pat praranda savo gerą vardą. Valstijos padėjo į Mianmaro valdžią patekti politikei Aung San Suu Kyi, kuri šiuo metu sulaukia kritikos iš viso pasaulio.
„Yra labai daug ženklų, kad Vakarai, palaikę Aung San Suu Kyi kandidatūrą, skyrę Nobelio taikos premiją ir padėję jai iškilti valdžioje, supranta, kad jų investicija – neatsiperka. Ji šiuo metu demonstruoja labai draugiškus santykius su Kinija – pagrindine JAV konkurente dėl įtakos Pietryčių Azijoje. Ji pamiršo, kas jai padėjo“, – mano antropologas.
Aung San Suu Kyi kritikuojama dėl teiginių, kad Vakarų žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie rohinjų persekiojimą – klaidinga, neva šalyje nevyksta etninis valymas.
Tai, kad Mianmare vykstantis rohinjų persekiojimas – „vadovėlinis etninio valymo pavyzdys“, neseniai pareiškė JT žmogaus teisių vadovas Zeidas bin Ra'adas al Husseinas.
J.Stankus primena, kad dar 2012-aisiais Jungtinėms Tautoms (JT) siekiant padėti rohinjams, tuometinė valdžia organizacijos atstovų neįleido į Rachinų valstiją.
Pasinaudos teroristai?
Kalbėdamas apie krizės padarinius, J.Stankus siūlo nepamiršti žmogiškosios tragedijos, kuria gali pasinaudoti teroristinės organizacijos.
„Labai blogai, kad yra apie pusė milijono pabėgėlių, kurių gyvenimai buvo sugriauti. Ten, kur buvo sugriauti gyvenimai, yra daug nusivylimo ir pykčio. Pyktis tampa motyvacija keršyti. Tuo pasinaudos „Islamo valstybė“ ar kitos mažiau formalizuotos ir ne tokios žinomos teroristinės grupuotės.
Tie teroristai kovos prieš Mianmarą ir prieš Vakarus. Tai, ką daro Mianmaras, palies visus. Šiuo metu kuriama dichotomija tarp islamo ir krikščioniškojo pasaulio, didinamas atotrūkis ir susipriešinimas“, – prognozėmis dalijosi antropologas.
J.Stankus primena, kad Mianmare gyvena ir kitos musulmonų mažumos, kurios dėl šios krizės taps kur kas pažeidžiamesnės. „Šalyje yra dar apie porą milijonų musulmonų. Eiliniai piliečiai nelabai gilinasi, jie gali pradėti neigiamai vertinti visus musulmonus“, – sakė jis.
