Autorė L.Dolhonovska prie Ukrainos Generalinio štabo komunikacijos komandos prisijungė dar prieš V.Zalužno paskyrimą vyriausiuoju vadu 2020 m. ir buvo atleista 2023 m. kovą. Kaip rašo pati moteris – be jokių paaiškinimų.
„Ukrainska pravda“ knygos „Geležinis generolas“ toną apibūdino žodžiais – susižavėjimas ir dėkingumas. Anot žurnalistų, rašytoja V.Zalužną vaizduoja ne kaip žmogų, kuris istoriniu šaliai momentu buvo už šturvalo, bet kaip beveik nežemišką dievybę.
Labiausiai nerimavau dėl to, kaip į tai reaguos mano tiesioginis viršininkas Oleksandras Syrskis. Supratau, kad visuomenėje bus šokas.
„208 knygos puslapiuose nėra nė vienos abejonės dėl V.Zalužno sprendimų teisingumo ar jų kritikos – nei iš L.Dolhonovskos, nei jos pašnekovų“, – pastebėjo žurnalistai.
Tačiau be panegirikos, knygoje gausu buvusio vyriausiojo kariuomenės vado biografijos faktų, viešai nežinomų detalių apie jo komandos darbo atmosferą pirmosiomis karo savaitėmis.
Kaip V.Zalužnas tapo vyriausiuoju vadu?
Anot knygos, 2021 m. liepos pabaigoje, likus šešiems mėnesiams iki plataus masto karo pradžios, V.Zalužnas sulaukė skambučio iš Ukrainos prezidento kanceliarijos ir buvo pakviestas į pokalbį.
Tuo metu jis vadovavo Šiaurės operatyvinei vadovybei ir atsakė, kad apie kelionę turi įspėti savo viršininką Oleksandrą Syrskį. Tačiau žmogus iš operatyvinės valdybos patarė jam to nedaryti.
Teigiama, jog tuo metu 48-erių metų V.Zalužno siekiamybė buvo tapti Jungtinių pajėgų operacijos vadu, tačiau pasiūlytas vyriausiojo kariuomenės vado postas reiškė didelį šuolį karinėje hierarchijoje. Jis turėjo peršokti iš karto dvi pakopas: Sausumos pajėgų vado ir Generalinio štabo viršininko. Esą dėl šios priežasties jis dvejojo, tačiau priimti pasiūlymą jį įtikino žmona Olena.
„Labiausiai nerimavau dėl to, kaip į tai reaguos mano tiesioginis viršininkas Oleksandras Syrskis. Supratau, kad visuomenėje bus šokas. Ir viskas kristų ant manęs ir mano žmonos. Esame labai atviri žmonės, turime daug draugų. Viešumas visada suduoda smūgį“, – L.Dolhonovska cituoja V.Zalužną.
Kada pradėta ruoštis karui?
Knygoje rašoma, kad Ukrainos gynybos pajėgos pradėjo ruoštis plataus masto Rusijos puolimui dar 2021 m. vasarą ir rudenį. V.Zalužnas tuo metu buvo ką tik pradėjęs eiti pareigas ir davė kelis svarbius įsakymus.
Pirmiausia, jis nurodė, prisidengiant pratybomis „Jungtinės pajėgos 2021“, pergrupuoti ir paruošti karius Rusijos puolimui, taip pat sustabdyti dalinių rotaciją rytuose tam, kad ten visą laiką būtų karių.
Taip pat naujasis kariuomenės vadas leido Jungtinių pajėgų operacijos zonoje esantiems kariams atidengti ugnį į priešą ir išbandyti bepiločius kovinius orlaivius „Bayraktar“. V.Zalužnas buvo įsitikinęs, kad Ukrainai reikia kuo greičiau parodyti rusams nagus – padaryti nuostolių ir atgrasyti juos nuo veržimosi į priekį.
Pirmaisiais karo metais V.Zalužnui buvo draudžiama vykti į frontą. Fiksuojama, kad pirmą kartą jis jame apsilankė 2023 m. pradžioje. Tada važiavo į Bachmutą, Avdijivką ir Lymaną.
Pažymima, kad, ruošiantis Rusijos invazijai, Ukraina susidūrė su daug problemų: nuo neperšaunamų liemenių iki degalų ir sviedinių trūkumo.
Pasak L.Dolhonovskos pasakojimo, 2021 m. rugpjūtį ukrainiečių pajėgas netikėtinai sustiprino vienos amerikiečių gynybos kompanijos atstovas, vardu Vladimiras. Jis pareiškė turintis Afganistanui skirtos amunicijos ir galintis ją perduoti Kyjivui. Nors perdavimo sąlygos knygoje neminimos, tvirtinama, jog būtent ta amunicija padėjo Ukrainai išsilaikyti iki 2022 m. birželio, kai atkeliavo pirmieji Vakarų pagalbos paketai.
2021 m. spalio 15 d. Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba patvirtino Ukrainos gynybos planą Rusijos puolimo atveju. 2022 m. sausio mėnesį per pokalbį telefonu su V.Zalužnu amerikiečių generolas, tuometis JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Markas Milley norėjo susipažinti su šiuo planu. Tačiau Ukrainos pajėgų vadas atsisakė jam suteikti informaciją.
Anot knygos autorės, invazijos išvakarėse vos „keli žmonės planetoje“ turėjo galimybę susipažinti su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybos planu.
Esą, likus 12 dienų iki Rusijos įsiveržimo, viename iš karinės vadovybės susitikimų V.Zalužnas šaukė ant generolų ir grupių vadų. Iš surengtų vadovybės ir štabo pratybų „Pūga 2022“, kurių dingstimi Generalinis štabas dislokavo karius Rusijos puolimui atremti, ėmė aiškėti, kad Ukraina gali neatlaikyti. Teigiama, kad tuomet generolas primygtinai reikalavo įvesti karo padėtį ir paskelbti visuotinę mobilizaciją.
„Tačiau politinė vadovybė tokių žingsnių nesiėmė. Priežastis aiški: priešui nebuvo galima suteikti jokios priežasties. Būtent tai, kad Rusijos agresija buvo „neišprovokuota“, padėjo mums išlaikyti savo pozicijas tarptautinėje arenoje ir sulaukti tvirtos paramos“, – pažymėjo L.Dolhonovska.
Įdomi detalė karo vado biografijoje, kad pirmaisiais karo metais V.Zalužnui buvo draudžiama vykti į frontą. Fiksuojama, kad pirmą kartą jis jame apsilankė 2023 m. pradžioje. Tada važiavo į Bachmutą, Avdijivką ir Lymaną, kur prašė kariaujančių papasakoti situaciją, kaip viskas yra iš tikrųjų, išklausė sričių vadų ir brigadų vadų nuomonės ir pasiūlymų.
Kodėl taip ilgai gynė Bachmutą?
Rusijos karinės pajėgos, kurių didžiąją dalį sudarė Jevgenijaus Prigožino vadovaujamos „Wagner“ grupuotės samdiniai, Bachmuto miestą, dėl kurio vyko kovos net 10 mėnesių, užėmė praėjusią vasarą.
Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl Ukrainos pajėgos taip užsispyrusiai gynė griuvėsiais virtusią tvirtovę, nors sąjungininkai Vakaruose ne kartą rekomendavo atsitraukti.
L.Dolhonovska pažymėjo, kad kišimasis į karinius reikalus iš viršaus prasidėjo 2022 m. vasaros pabaigoje. Jos teigimu, politikams reikėjo greitų pergalių, kad galėtų prašyti sąjungininkų pagalbos ir išlaikyti paramą šalies viduje. Tuo tarpu kariuomenė vadovavosi Gynybos pajėgų galimybėmis ir galimų Rusijos žingsnių projekcijomis.
Po prezidento V.Zelenskio apsilankymo čia 2022 m. gruodį, istorijos apie vėliavą, kurią jis įteikė JAV prezidentui Joe Bidenui, ir valstybės informacinių pastangų Bachmutas tapo simboliu – „tvirtove“.
„Generolas V.Zalužnas ne kartą sakė: „Reikia pulti ne ten, kur galima, o ten, kur reikia“, – žiniasklaidoje dažnai skambėjusią pajėgų vado frazę citavo L.Dolhonovska.
Knygos autorė pateikė du pavyzdžius: vieną iš Chersono, kitą iš Bachmuto. Chersono išvadavimą ji pavadino „strateginės reikšmės pergale“, bet pridūrė, kad, anot kariškių, ši sėkmė yra dalinė: „Juk mums nepavyko visiškai sunaikinti 25 tūkst. priešų grupuotės, kuri buvo įsikūrusi dešiniajame Dniepro krante. Neturėjome pakankamai artilerijos sviedinių ir laiko įvykdyti visą operaciją“.
„Ukrainskaja pravda“ žurnalistai spėjo, kad tikriausiai tai reiškia, kad dalis Rusijos pajėgų, kurios iki 2022 m. lapkričio mėn. buvo dislokuotos Chersono srities dešiniajame krante, laukdamos Ukrainos puolimo, persikėlė į kairįjį krantą, tačiau nebuvo sunaikintos. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad tuo metu Ukraina neturėjo pakankamai tolimojo nuotolio ginklų.
Vėliau dalies Rusijos pajėgų perkėlimas į kairįjį krantą gerokai apsunkino gynybos pajėgų operacijas salose ir kairiajame krante.
Autorė taip pat atkreipė dėmesį į sudėtingą Bachmuto gynybą, kurios tikslingumu suabejojo Ukrainos sąjungininkai. Dar 2022 m. rugsėjį kariškiai, kurie tiesiogiai vykdė užduotis šiame rajone, esą sakė, kad būtina pasitraukti iš Soledaro ir Bachmuto ir užimti aukštumas giliai Donecko srityje. Pasak L.Dolhonovskos, šiai versijai pritarė ir Generalinis štabas.
„Tačiau galiausiai buvo patvirtinta kitokia strategija (nenurodant kieno) – laikyti Bachmutą. Taip ten susikaupė tūkstančių priešo karių grupuotė. Įprastomis aplinkybėmis miestas būtų buvęs operatyvinės reikšmės, tačiau dabartinėje situacijoje jis tapo strateginės reikšmės.
Po prezidento V.Zelenskio apsilankymo čia 2022 m. gruodį, istorijos apie vėliavą, kurią jis įteikė JAV prezidentui Joe Bidenui, ir valstybės informacinių pastangų Bachmutas tapo simboliu – „tvirtove“, – rašė autorė.
Jos nuomone, 10 mėnesių trukusi Bachmuto operacija esą buvo politinė, o ne karinė būtinybė.
„Įdomu, kad kalbėdama apie sunkią Bachmuto gynybą ji niekada nemini tuometinio „Chortycios“ dalinio vado O.Syrskio, kurį kariškiai kaltino tinkamų įtvirtinimų nebuvimu ir chaotišku planavimu, ar paties V.Zalužno kaip vyriausiojo vado – tik prezidentą“, – pastebėjo „Ukrainska pravda“ žurnalistai.
Kodėl slėpėsi nuo žiniasklaidos?
V.Zalužno biografijoje minima, kad generolas dvejus metus vengė žurnalistų: net atsisakė filmuotis interneto televizijos „Netflix“ dokumentikoje, nepriėmė interviu pasiūlymų iš CNN ir kitų įtakingų žiniasklaidos priemonių.
L.Dolhonovska tokio elgesio priežastimi įvardijo generolo norą „išvengti įtampos santykiuose su prezidentu“.
„Ukrainska pravda“ pastebėjo, kad iš esmės tai patvirtina jų žurnalistų atliktą tyrimą apie užsitęsusį V.Zelenskio ir V.Zalužno konfliktą, apie kurį jie rašė dar 2022 m. balandį ir kurio „daugelis nenorėjo pripažinti“.
Nuolat fiksuojant reitingus, stebint žiniasklaidą, prezidentūra stengėsi laikyti pirštą ant pulso ir užkirsti kelią politinių konkurentų atsiradimui.
„Kai kariuomenė išgelbėjo Kyjivą ir stabilizavo fronto liniją, politikai pasijuto kaip generolai ir ėmė kištis į operacijų planavimą, reikalaudami greitų pergalių. Pasakyti tai viešai reikštų pasirašyti įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Melas V.Zalužnui nebuvo išeitis. Vienintelė išeitis – tylėti“, – knygoje dėstė buvusi Generalinio štabo strateginės komunikacijos patarėja.
Pasak jos, buvo ir dar viena priežastis, dėl kurios generolas pasirinko tylą – prezidento aplinkos pavydas dėl jo populiarumo.
-
„Ten bet ko nesiunčia“: paaiškino, kodėl V.Zalužną skiria ambasadoriumi Britanijoje
-
Ukrainiečių istorikas atviras: žmonės mano, kad valdžia šalį veda netinkama linkme – tam yra paaiškinimas
-
V.Zalužną dėl sveikatos būklės atleido iš karinės tarnybos ir paskyrė ambasadoriumi
-
Ukrainos kariuomenės vadas atskleidė, kokia buvo pirmoji jo užduotis poste
-
Žymus istorikas – atvirai apie nuotaikas Ukrainoje: visuomenė ieško naujo lyderio
-
V.Zalužno atleidimo istorijos detektyve – ir „Nord Stream“ sprogimas
-
Retas kadras: V.Zalužnas pasidalino savo ir žmonos nuotrauka iš Londono
„Nuolat fiksuojant reitingus, stebint žiniasklaidą, prezidentūra stengėsi laikyti pirštą ant pulso ir užkirsti kelią politinių konkurentų atsiradimui. Tam, kad išvengtų tolesnių pretenzijų dėl „pernelyg didelio“ viešumo ir įtampos santykiuose su V.Zelenskiu, į kiekvieną žurnalisto prašymą duoti interviu V.Zalužnas mieliau atsakydavo „ne“.
