Apie ką galvos V. Putinas ateinančius šešerius metus?

Tikėtis permainų neverta

Kovo 18 d. įvyksiančių Rusijos prezidento rinkimų baigtis aiški kaip dieną: V.Putinas laimės, surinkęs penkis ar šešis kartus daugiau balsų negu antrą vietą užėmęs kandidatas. Šiandienos rinkimai Rusijoje yra ne ką sąžiningesni, laisvesni ir konkurencingesni negu Sovietų Sąjungos laikais. Skiriasi jie tik tuo, kad anuomet ant balsavimo biuletenio būdavo nurodomas vienas kandidatas, o dabar jų keli, bet tik tam, kad rinkimai iš šono atrodytų tikroviškiau.

Visiškai aišku yra ir tai, kad V. Putinas eilinį kartą atgims nauju pavidalu, kaip jau tai darė keturis kartus. Ankstesnių jo atgimimų istorija tokia: 2003 m. pabaigoje jis atgimė po oligarcho Michailo Chodorkovskio (dabar gyvenančio išeivijoje) arešto; 2004-ųjų rinkimuose jis vėl atgimė nauju, bet jau kitokiu pavidalu; po 2008-ųjų rinkimų V.Putinui teko pasiieškoti būdų, kaip tvarkytis su naujai išrinktu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu; 2012 m. karingai nusiteikęs V.Putinas – toks, kuris vėliau įsiverš į Ukrainą, – Maskvos „Poklonnaja gora“ aikštėje subūrė savo rėmėjus, numalšino masinius protestus ir vėl žengė į postą.

Nepaisant jo gebėjimo transformuotis, kažin ar dar vienerius rinkimus laimėjęs V.Putinas imsis reikšmingų politikos pokyčių. Vilties, kad jis ryžtųsi drąsioms plataus masto reformoms, kokias siūlė buvęs liberalus finansų ministras Aleksejus Kudrinas, praktiškai nėra. V.Putinas – senas šuo, naujų triukų jis neišmoks, įsitikinęs S.Aleksašenko.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Putino rinkiminis plakatas

Penkios tendencijos – jos ir išliks

Norint įsivaizduoti, ką V.Putinas veiks per savo naująją kadenciją, pakanka pažiūrėti, kokios tendencijos vyravo Rusijoje jo 18 metų trukmės valdymo laikotarpiu. Straipsnio autorius skiria penkias tokias tendencijas.

Pirmoji – politinio ir karinio susipriešinimo su Vakarais eskalavimas, nulėmęs Rusijos virsmą nepatikima, grėsmę kaimyninėms šalims keliančia valstybe. Antroji – laipsniškas valdžios sutelkimas nedidelio elitinio sluoksnio rankose – sluoksnio, kuris iš biurokratų, parlamento ir teismų sistemos pamažu perėmė galutinį sprendžiamąjį balsą.

Trečioji tendencija, pasak S.Aleksašenko, tai augantis tikėjimas, kad viską galima išspręsti jėga. Pavyzdžiui, politiniame gyvenime itin plačiai pasikliaujama slaptąja policija: net ir neturėdama įrodymų arba turėdama jų labai mažai, Federalinė saugumo tarnyba (FST – KGB įpėdinė) dabar gali į kalėjimą įkišti bet kurį ministrą, regiono valdytoją, opozicijos lyderį, teatro direktorių, aplinkos apsaugos aktyvistą ar eilinį Rusijos pilietį, drįsusį socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Twitter“ pareikšti asmeninę nuomonę kokiu nors politiniu klausimu.

Praktiškai nėra abejonės, rašo jis, kad V.Putino perrinkimas reikš dar šešerius metus ekonominės stagnacijos ir tarptautinės izoliacijos.

Ketvirtoji tendencija – artima trečiajai: konstitucija garantuojamų laisvių, kaip antai balsavimo teisės, taip pat žodžio ar susirinkimų laisvės, suvaržymas. Ir paskutinė, penktoji, – laipsniška nuosavybės teisių erozija, dėl kurios Rusijos verslininkai praranda norą investuoti savo šalyje.

Įžvelgia keturis tikėtinus scenarijus

Ekonomisto įsitikinimu, visos šios neigiamos tendencijos išliks, net jei nuosmukio tempas būtų ginčytinas. Praktiškai nėra abejonės, rašo jis, kad V.Putino perrinkimas reikš dar šešerius metus ekonominės stagnacijos ir tarptautinės izoliacijos.

Jis gali ir toliau postringauti apie būtinybę imtis reformų, tačiau jo žodžiai – po beveik ketvirčio amžiaus valdžioje – pasitikėjimo nebekelia. Norint suprasti jo ketinimus ir tai, kokios politinės krypties jis laikysis, reikia vertinti jo veiksmus, t.y. tai, ką jis daro, o ne tai, ką sako. S.Aleksašenko teigia įžvelgiantis keturis galimus scenarijus.

Pirma, gali būti, kad V.Putinas sieks valdyti šalį tol, kol bus gyvas. Šiuo tikslu jam reikėtų surengti referendumą ir eliminuoti konstitucinę dviejų iš eilės prezidento kadencijų ribą. Kitas variantas – jis galėtų save iškelti sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės prezidentu, Aliaksandrui Lukašenkai užtikrindamas ministro pirmininko kėdę. Sąjunginė valstybė nuo 1997-ųjų nefunkcionuoja, tačiau dėl V.Putino siekių ji galėtų būti atgaivinta.

Pagal antrąjį scenarijų V.Putinas taptų Rusijos Deng Xiaopingu. Jis pripažintų, kad dabartinis Rusijos politinis modelis yra netvarus ir, siekdamas suformuluoti naujos sistemos gaires, sukviestų atstovus iš įvairių šalies regionų prie diskusijų stalo. Delegatai galėtų apibrėžti pereinamojo laikotarpio, į kurį įeitų dveji paskutiniai V.Putino kadencijos metai, taisykles. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, Rusija žengtų į naują politinę erą.

Įpėdinystės klausimas

Kaip anksčiau Borisas Jelcinas, taip dabar V.Putinas galėtų pareikšti esąs nuo visko pavargęs ir paskelbti savo įpėdinį – tai jau būtų trečiasis scenarijus. Šiuo įpėdiniu galėtų tapti koks nors liberalių pažiūrų politikas, kaip antai D.Medvedevas. Pagal ketvirtąjį scenarijų įpėdiniu būtų paskirtas konservatyviosios linijos atstovas, toks kaip dabartinis šalies vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, šiuo metu atsakingas už gynybos pramonę.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Dmitrijus Rogozinas.

Vis dėlto kalbant apie paskutinius du scenarijus, visiškai nesvarbu, ar įpėdiniu taps liberalas, ar konservatorius, tikina S.Aleksašenko. Svarbu tik tai, ar būsimasis lyderis gebės išlaikyti galią savo rankose. Nei D.Medvedevui, nei D.Rogozinui nepavyks išsaugoti tokios sistemos, kokia veikia dabar. Tačiau bet kokie jų mėginamai imtis reformų neabejotinai sukeltų grėsmę giliai įsišaknijusiems interesams ir taip destabilizuotų esamą galios pusiausvyrą. Negana to, nežinia, kokie būtų D.Medvedevo ar D.Rogozino santykiai su FST ir ar jie gebėtų užtikrinti, kad slaptoji policija nesikištų į šalies „po Putino“ politinį gyvenimą.

S.Aleksašenko teigia nenorintis spėlioti, kuris iš šių keturių scenarijų yra labiausiai tikėtinas. Kad ir kaip ten būtų, visi jie kelia tą patį klausimą: ar 2024 m. rinkimuose V.Putinas taps šalies vadovu penktąsyk? O gal Rusija turės naują vadovą? Galime būti tikri tik tuo, sako jis, kad kiekvieną mielą dieną V.Putinui vis labiau neduos ramybės egzistencinis galvosūkis „kas toliau“?