Nors rinkos sistema šiuo metu patiria esmines permainas, kurios kelis ateinančius dešimtmečius lems pasaulinės ekonomikos mechanizmą, tačiau gandai apie jos žūtį yra gerokai perdėti.
Ekspertai perspėja, kad visuomenės pasipiktinimas ir politikų palankumas didesniam valstybės kišimuisi į finansų sistemą gali lemti pernelyg primityvius sprendimus . Pateikiami įvairūs kilusios krizės vertinimai:
– Doleris praranda dominuojančią padėtį, o JAV įtaka silpnėja, todėl reikia iš naujo apsvarstyti pasaulinę valiutų sistemą.
– Pagrindinė šios krizės priežastis buvo per ilgai, per dideliu mastu ir per pigiai skolintos centrinio banko lėšos, kurios dažniausiai būdavo imamos iš JAV federalinio rezervų banko. Kita priežastis buvo netinkamos reguliavimo priemonės.
– Būtina iš naujo suformuluoti finansų rinkų ir valstybės intervencijos sąlygas, tačiau nebūtinai turi būti stiprinama valstybės įtaka rinkos reguliavimui.
– Didesnis dėmesys JAV bankų sistemai gali sulėtinti ar netgi pakreipti atgal globalizaciją. Konkurencija su užsienio bankais turėtų padidėti.
– Sulėtėjus rinkos ekonomikos plėtrai, smarkiai nukentėtų besivystančios šalys.
Daugelis apžvalgininkų sutaria, kad pasipiktinimas dėl bankininkų veiksmų slepia tikrąsias klaidas pinigų rinkose, ir nurodo, kad reikalingos naujos reformos.
Daugelis apžvalgininkų sutaria, kad pasipiktinimas dėl bankininkų veiksmų slepia tikrąsias klaidas pinigų rinkose, ir nurodo, kad reikalingos naujos reformos.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio šalis šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai (ES), pareiškė, jog reikia „iš naujo apgalvoti visą finansų ir valiutos sistemą..., kad būtų galima sukurti globalaus reguliavimo įrankius“.
„JAV pasaulinėje finansų sistemoje praras supervalstybės statusą. Pasaulinė finansų sistema tampa daugiapolė“, – sakė Vokietijos finansų ministras Peeras Steinbrueckas.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasisakė dar griežčiau: „Vienos ekonomikos ir vienos valiutos dominavimas tapo praeitimi“.
Jungtinėse Valstijose pasigirdo balsų, kad vyriausybės patvirtintos finansų rinkos gelbėjimo priemonės atsiduoda „finansiniu socializmu“.
Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ praėjusią savaitę išreiškė kitokią poziciją, argumentuodamas, jog laisvosios rinkos dalyviai prarado iniciatyvą. Taip pat pastebėta, kad populiarumą atgavo valstybinį ekonomikos reguliavimą propaguojanti Johno M.Keyneso ekonomikos teorija, kuri buvo išplėtota praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kai pasaulį buvo apėmusi didžioji depresija.
Bordo politikos studijų instituto ekonomistas Edwinas Le Heronas teigė, kad griežta kapitalistinio nesaikingumo kritika, kurią išsakė N.Sarkozy, jam kelia šypseną.
„Jeigu aš būčiau pasakęs tą patį, mane vadintų bolševiku“, – sakė jis.
Daugumos naujienų agentūros AFP apklaustų ekonomistų nuomonę apibendrino Londono ekonomikos mokyklos finansų profesorius Ronas Andersonas, kuris pareiškė, kad ši krizė „jokiu būdu nėra“ žingsnis kapitalizmo žlugimo link.
Pasak jo, politinės krypties formuotojai svarsto tik „rinkos sprendimų“ metmenis, tačiau „aišku, kad šiuo metu stebime, kaip brėžiama riba tarp valstybinio ir privataus sektoriaus, kai jie abu susiduria finansų srityje“.
Šiuo metu stebime, kaip brėžiama riba tarp valstybinio ir privataus sektoriaus, kai jie abu susiduria finansų srityje.
Ribos, kurios buvo nubrėžtos po didžiosios depresijos, „išskydo ir sutrūkinėjo dėl finansinių inovacijų ir technologijų“, sakė R.Andersonas.
„Turime grįžti prie braižymo lentos ir tiksliai išdėstyti, kokius vaidmenis valstybė atlieka, ir kokių ne. Apkritai, nemanau, kad mums reikalingas daug stipresnis valstybės (vaidmuo)“, – pridūrė britų ekonomistas.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kuri vienija 30 pirmaujančių laisvosios rinkos šalių, pirmininko pavaduotojas finansų klausimams Adrianas Blundellas-Wignallas nurodė, kad krizė kilo dėl netinkamos politikos.
„Privatus sektorius žarstė pinigus už, kaip jam atrodė, tinkamą kainą. Be to, buvo per daug likvidumo problemų, o reguliavimo kontrolė buvo netinkama, – sakė A.Blundellas-Wignallas, buvęs Australijos centrinio banko pareigūnas ir fondų valdytojas. – Tai ne griežtesnio reguliavimo ir didesnio komisarų skaičiaus, o geresnio reguliavimo klausimas.“
Pareigūnas kritikavo prieštaringai vertinamą bankininkystės taisyklę, jog aktyvų vertė turi būti suderinta su rinkos kainomis, nes rinkos nuosmukio atveju bankams gali pavojingai pristigti apyvartinių lėšų. Jis taip pat nepritarė kitoms taisyklėms, leidusioms bankų valdomiems investiciniams bankams siekti pigaus pelno didelės rizikos rinkose.
Pasak A.Blundello-Wignallo, galimybė panašią veiklą vykdantiems bankams nustatyti skirtingas kapitalo ir rizikos santykio apskaičiavimo taisykles taip pat buvo klaida.
„Panašiai būtų, jeigu sporte kiekvienas žaidėjas žaistų pagal skirtingas taisykles“, – sakė jis.
„Ši krizė yra lemiamas istorijos momentas – galbūt net didžiausia visų laikų krizė“, – pridūrė pareigūnas, argumentuodamas, kad mokesčių mokėtojams ilguoju laikotarpiu būtų naudingesnis „ne griežtesnis, o tinkamesnis reguliavimas“.
Paryžiuje įsikūrusios Europos vadybos mokyklos (ESCP-EAP) ekonomikos profesoriaus Jeano-Marco Danielio nuomone, dabartinės krizės šaknys siekia 1987 metų akcijų rinkos griūtį.
Pasak jo, tuometis JAV federalinių rezervų valdytojas Alanas Greenspanas metė dideles lėšas, kad būtų išvengta sisteminio finansų sistemos kracho, tačiau pasibaigus krizei jis toliau taikė pernelyg mažas palūkanas skolinamoms centrinio banko lėšoms.
Per didelis dolerių srautas padidino JAV mokėjimų balanso deficitą, sukėlė pasaulinės finansų rinkos disbalansą ir spartų nekilnojamojo turto bei žaliavų kainų augimą.
Centrinius bankus vienijančio Tarptautinių atsiskaitymų banko ekonomistai padarė panašias išvadas, beveik prilygstančias atgailaujančiam mušimuisi į krūtinę.
Pasak jų, krizė kilo dėl per ilgai užsitęsusio spartaus finansų rinkos augimo ir mažų palūkanų laikotarpio, taip pat neprotingą ir pernelyg didelį kreditų augimą.
Ekspertai teigia, kad krizė kilo dėl per ilgai užsitęsusio spartaus finansų rinkos augimo ir mažų palūkanų laikotarpio, taip pat neprotingą ir pernelyg didelį kreditų augimą.
„Ši krizė niekaip nesusijusi su kapitalizmu. Kapitalistinėje sistemoje išorinis (mokėjimų) deficitas reguliuojamas“, – pažymėjo J.–M.Danielis.
Kai Federaliniam rezervų bankui pradėjo vadovauti Benas Bernanke, reikėjo rinktis arba didinti mokesčius, arba palūkanas.
„Didelės rizikos paskolų krizės priežastis – tai kova tarp vyriausybės ir centrinio banko, kurie pirmieji apribos žmonių perkamąją galią“, – teigė Europos vadybos mokyklos ekonomistas.
Kai palūkanos išaugo, žmonės nebeįstengė grąžinti paskolų, aiškino J.–M.Danielis.
„Didžiausia drama – jog bankai skolino neturtingiesiems, nes visi galvojo, kad gali praturtėti spekuliuodami jų namais“, – sakė jis.
Ekonomisto nuomone, N.Sarkozy išsakė „fundamentalią tiesą“, tačiau beveik nesulaukė kitų ES šalių paramos - iš dalies todėl, kad Prancūzija nekontroliavo savo pačios išlaidų ir dabar turi didelį mokėjimų deficitą.
J.-M.Danielis kaip pavyzdį paminėjo praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje pasirašytas „Plaza“ (viešbutis Niujorke) ir Luvro sutartis, kuriomis siekta stabilizuoti dolerio kursą ir mokėjimų disbalansą. Taip pat kalbėta apie Europos šalių susitarimus prieš euro zonos sukūrimą.
Jis pareiškė, jog „būtina, kad pasaulis taptų gyvate“ – tai yra, būtina sukurti tvirtais principais pagrįstą, „tačiau praktiniu atžvilgiu labai lanksčią“ finansų sistemą.
Pasak jo, Tarptautinis valiutos fondas (TVP) ir kitos panašios organizacijos turėtų parengti naują schemą, „tačiau glaudžiai bendradarbiaudami su kitais regionais ir įtakingomis šalimis“.
Ekonomistas nurodė, kad 2001 metais Japonijos ir Kinijos Tailande pasirašytas Čiangmajaus susitarimas užtikrino valiutų stabilumą šiame regione.
Atvirosios rinkos principai labai paskatino besivystančių šalių ekonomikų augimą, todėl „svarbu, kad ši didžioji kelyje įvykusi avarija neatimtų joms šių augimo galimybių“, sakė J.–.Danielis. Jis teigė, kad bankininkystė iki šiol yra per daug „nacionalinė“ ir nekonkurencinga.
Taisykles būtina nustatyti, „tačiau reikalingos ne didesnės valstybės intervencijos, o didesnė pinigų kūrimo kontrolė“, teigia profesorius.
Pasak jo, ši krizė paspartino dolerio, kaip universalios valiutos, silpnėjimą, o šis procesas gali nulemti pasaulinės ekonominės galios persiskirstymą. Ekonomistas prognozavo, kad panaikinus valiutos ir išorinių mokėjimų disbalansą „įvyks dolerio krizė..., tikriausiai audringa“.
Krizė paspartino dolerio, kaip universalios valiutos, silpnėjimą, o šis procesas gali nulemti pasaulinės ekonominės galios persiskirstymą.
Pasak Paryžiaus elitinės Politechnikos kolegijos ekonomikos profesoriaus Franciso Kramarzo, stipri valstybė privalo prižiūrėti, kaip laikomasi skaidrumo taisyklių ir ar vengiama interesų konflikto. Reformos reikalingos, tačiau visuotinė valstybės kontrolė taptų „pernelyg gremėzdiška“.
Kalbėdamas apie spartų besivystančių šalių ekonomikos augimą, prancūzų ekonomistas nurodė, jog reikia pasirūpinti, kad „dėl viešosios nuomonės kūdikis nebūtų išlietas drauge su vandeniu.“
Pasak Briuselyje įsikūrusio Briugelio ekonominės politikos instituto darbuotojo Nicolas Verono, svarbiausias klausimas – „ar ekonomikos sistema, kuri susiformuos po šios krizės, bus tokia pat ar mažiau atvira, kaip per pastaruosius 10-15 metų“.
Finansinis kapitalizmas „nemirė – jis išgyvens, o pasitikėjimas sugrįš, nes tai neatsiejama nuo gyvenimo, tačiau vargu ar tai galima taikyti atviroms ekonomikoms“, sakė jis.
N.Verono pridūrė, kad politikos formuotojai labiausiai sutelkę dėmesį į krizės aštrėjimą, tačiau jie taip pat turėtų atsižvelgti į „potencialiai pragaištingus ekonominius ir politinius padarinius“, jeigu pradėtų irti tarptautinė finansinė integracija, kuri iki šiol buvo vienas iš svarbiausių globalizacijos variklių.
„Visi trokšta finansininkų kraujo, mat sunku suvokti, kaip veikia kapitalo rinkos, – pastebėjo jis. – Tai ne pirmasis atvejis, kai profesionalios diskusijos visiškai atsietos nuo debatų visuomenėje“.
