Skirtingai nuo islamistų, daugelis Vakarų politikų beveik visada atmesdavo S.Huntingtono analizes. Netgi buvęs JAV prezidentas George'as W. Bushas sakė: „Nėra civilizacijų susidūrimo.“ Multikultūrinių Vakarų valstybių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės, kasdienybė atmeta idėją, kad skirtingi tikėjimai ir kultūros negali sugyventi.
Po atakų Paryžiuje šiai idėjai reikia naujo patvirtinimo. Visgi net jeigu liberaliųjų vertybių patvirtinimas yra būtinas, negalima atmesti ir blaivaus šiuolaikinių globaliųjų tendencijų įvertinimo. Faktas lieka faktu: radikalusis islamas šiuo metu pakilime, netgi tokiose šalyse kaip Turkija, Malaizija, Bangladešas, kurios anksčiau laikytos nuosaikių musulmoniškų visuomenių modeliu. Tuo pačiu metu antimusulmoniškos nuostatos vis labiau įsitvirtina JAV, Europos ir Indijos politikoje.
Iš Artimųjų Rytų ateinanti arabų įtaka jau keletą dešimtmečių pamažu naikina malajišką islamo variantą, keisdama jį griežtesne, uždaresne islamo interpretacija.
Abi šios tendencijos smarkiai sumažina erdvę tiems, kurie nori priešintis „civilizacijų susidūrimo“ minčiai.
Radikalizmas plinta visame pasaulyje
Teroristų atakos Paryžiuje didina įtampą tarp musulmonų ir nemusulmonų – toks ir buvo jų tikslas. Tačiau šiuo metu pastebimos ir kitos ilgalaikės tendencijos, kurios skatina radikalizmo plitimą. Vienas ryškiausių – tai, kaip Persijos įlankos šalys, ypač Saudo Arabija, iš naftos gaunamus pinigus naudoja netolerantiškojo islamo formų platinimui musulmoniškame pasaulyje.
To efektus galime matyti pietryčių Azijoje, Indijos subkontinente, Afrikoje ir Europoje. Malaizija ilgai buvo laikoma sėkmingos klestinčios multikultūrinės valstybės, kurioje taikiai sugyvena musulmonų dauguma su didele kinų mažuma, pavyzdžiu. Tačiau laikai keičiasi. Buvęs kaimyninio Singapūro užsienio reikalų ministras Bilahari Kausikanas pažymi, kad Malaizijoje pastebima mažėjanti socialinė ir politinė erdvė nemusulmonams. „Iš Artimųjų Rytų ateinanti arabų įtaka jau keletą dešimtmečių pamažu naikina malajišką islamo variantą, keisdama jį griežtesne, uždaresne islamo interpretacija“, – teigia jis.
Korupcijos skandalas, silpninantis premjero Najibo Razako vyriausybės valdžią, padidino įtampą visuomenėje, nes vyriausybė, bandydama gauti didesnį žmonių palaikymą, vis stiprina musulmonų identitetu pagrįstą politiką. Vienas iš ministrų netgi apkaltino opoziciją, kad ji yra dalis prieš Malaiziją nukreipto pasaulinio žydų sąmokslo.
Bangladeše, musulmoniškoje valstybėje su pasaulietine konstitucija, radikalūs islamistai per pastaruosius metus nužudė keletą žymių intelektualų, tinklaraštininkų, leidėjų. Čia taip pat daugėja išpuolių prieš krikščionis, induistus, šiitus musulmonus. Daugelis šių išpuolių buvo parengti „Islamo valstybės“ ir „al-Qaeda“. Kaip ir Malaizijoje, radikaliojo islamo pakilimui didžiausią įtaką daro Artimųjų Rytų valstybės, jos finansuoja švietimo sistemą, įtaką plečia ir migrantai.
Kraštutinės tendencijos – ir Turkijoje
Daugeliui žmonių Vakaruose Turkija buvo pavyzdys valstybės su musulmoniška dauguma ir sėkminga pasaulietine demokratija. Tačiau prezidento Recepo Tayyipo Erdogano eroje religija tapo kur kas svarbesne šalies politikos ir tapatybės dalimi.
„The Economist“ ir kiti leidiniai vadino jį nuosaikiu islamistu, tačiau nebuvo nieko nuosaikaus jo 2014 metų pareiškime, kad vakariečiai „atrodo kaip draugai, tačiau jie nori, kad mes mirtume, jiems patinka matyti, kaip miršta mūsų vaikai“.
Nors Indijos premjeras Narendra Modi nepasakė nieko, nukreipto prieš musulmonus, jis seniai kaltinamas tuo, kad toleruoja antiislamišką smurtą ir išankstines nuostatas. Pirmais buvimo valdžioje mėnesiais jis nuramino savo kritikus, susikoncentravęs į ekonomines reformas.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais jo vadovaujama nacionalistinė induistų partija „Bharatiya Janata“ sustiprino religinę, antimusulmonišką retoriką. Naujiena apie susidorojimą su musulmonu, apkaltinus jį jautienos valgymu, pakliuvo į šalies dienraščių pirmuosius puslapius.
Europoje dar prieš teroro išpuolius Paryžiuje pabėgėlių krizė paskatino antimusulmoniškų partijų ir visuomeninių judėjimų iškilimą.
Europoje dar prieš teroro išpuolius Paryžiuje pabėgėlių krizė paskatino antimusulmoniškų partijų ir visuomeninių judėjimų iškilimą. Vokietijoje atvėrus duris pabėgėliams iš Artimųjų Rytų, išaugo išpuolių prieš nakvynės namų, kuriuose gyvena migrantai, skaičius. Prancūzijoje kitą mėnesį vyksiančiuose regionų rinkimuose tikimasi kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis frontas“ sėkmės.
Antimusulmoniška retorika dažnėja Jungtinėse Valstijose ir tapo įprasta tarp respublikonų kandidatų į prezidento postą. Daugelyje respublikonų apklausų lyderiaujantis Benas Carsonas pareiškė, kad jokiam musulmonui neturėtų būti leista tapti JAV prezidentu, Donaldas Trumpas pareiškė, kad jis deportuotų visus pabėgėlius iš Sirijos.
Visų šių tendencijų Šiaurės Afrikoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje susiliejimas stiprina civilizacijų susidūrimo idėją. Tačiau realybė ta, kad musulmonai ir nemusulmonai pasaulyje yra susimaišę, gyvena vieni šalia kitų. Multikultūralizmas nėra naivi liberalioji mintis, tai modernaus pasaulio realybė, ir būtina padaryti taip, kad jis veiktų. Vienintelė alternatyva – daugiau smurto, mirčių ir skausmo.
