Lankydamasis Europoje, D.Trumpas šio žemyno lyderius privertė gerokai suklusti ir pasiryžti bendromis jėgomis siekti geriausios atomazgos pagal blogiausią scenarijų. Juk, pagaliau, niekas kitas taip nesuartina žmonių, kaip susidūrimas su bendra problema. Bent jau teoriškai.
Trumpas žvilgsnis į svečio iš Amerikos rankų paspaudimus, stumdymus ir pasistumdymus, žodyno (arba jo trūkumo) įvertinimas, ir jautiesi panašiai kaip tie europiečiai, kurie kažkada nėrėsi iš kailio, mėgindami perprasti politinio biuro veiklos užkulisius. „Trumpotyra“ – Europoje susiformavusi nauja mokslo šaka. Rebusų šiame moksle ne mažiau negu „Kremliotyroje“.
Esama ir gerosios pusės
Visai kaip sovietų grėsmė vertė europiečius sutelkti visą dėmesį į tai, kas tarp jų yra bendra ir kaip būtų galima tai apginti, taip dabar Europai susivienyti, panašu, padės D.Trumpas. Šiuo metu pagrindinis žemyno interesas – kaip nors suvaldyti D.Trumpo skleidžiamų toksinų plitimą. Tai Europa galės padaryti tik užsibrėžusi naujus tikslus, rašo „The Guardian“ apžvalgininkė. Vos porai savaičių praėjus po to, kai Emmanuelio Macrono pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose leido Europai akimirką atsikvėpti, D.Trumpo vizitas vėl priminė apie tai, kad atėjo nauja nežinomybės era ir kad laikas vėl burtis.
Štai kodėl – nors tai nėra labai nauja – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžiai apie Europą, nebegalinčią daugiau „visiškai priklausyti nuo kitų“ ir dabar „laikančią savo likimą savo pačios rankose“, nuskambėjo kaip logiška išvada po tris dienas kamavusios trumpiškosios diplomatijos, rašo N.Nougayrede. Vis dėlto, turint omenyje rugsėjį Vokietijoje vyksiančius visuotinius rinkimus, šis teiginys, pasak jos, pasakytas ne be tikslo. Save pristatant priešingoje D.Trumpui pozicijoje, galima tikėtis susižerti nemažai papildomų palaikymo balsų.
Iš tiesų D.Trumpo vulgarumo, arogancijos, abejingumo ir grubumo mišinys europiečiams leidžia paslapčia pajusti begalinį pasididžiavimą savo išlaikytu rafinuotumu ir išlavintu padorumu. Kontrastai kartais veikia raminamai. Neseniai europiečius suvienijo „Brexit“ (ne todėl, kad būtų siekiama kaip nors nubausti ar pamokyti britus, dėl kurių pasitraukimo būtent ir kilo didieji nuogąstavimai ir liūdesys, o siekiant kuo labiau sumažinti būsimą žalą Europos Sąjungai), o dabar kaip saistomoji priemonė pasitarnaus D.Trumpas.
Šia tema nemažai samprotauta po praėjusį savaitgalį Bratislavoje (Slovakijoje) vykusios transatlantiniams reikalams skirtos konferencijos, kurioje susitiko Europos ir Amerikos pareigūnai ir analitikai. Po konferencijos juokauta, kad galbūt Europos lyderiai norės pasidabinti marškinėliais su užrašu „Aš išgyvenau 2017-ųjų gegužės 25-ąją“ – tai užuomina į kandžius D.Trumpo komentarus dėl įnašų į NATO biudžetą. Visiems tikintis oficialaus patvirtinimo, kad bus vienareikšmiškai laikomasi 5-ojo straipsnio nuostatų (dėl kolektyvinio saugumo), D.Trumpo tyla sukėlė visišką šoką. Tačiau, nepaisant to, visi tarsi sutartinai pagalvojo – „ko gi daugiau buvo galima iš jo tikėtis?“ Prielaida, kad Europa leisis savo likimą susaistyti su JAV prezidentu D.Trumpu, sklaidosi tarsi rūkas.
Kas bus toliau, deja, neaišku. Europa vargu bau imsis grasyti vėzdu, o jos saugumas, bent jau artimiausiu metu, didžia dalimi priklausys nuo to, kaip aktyviai JAV vykdys veiklą Europoje, mano „The Guardian“ apžvalgininkė. Tai suprasdama, A.Merkel taikliai rinkosi žodžius: „Laikai, kai mes buvome visiškai priklausomi nuo kitų, tam tikra prasme pasibaigė.“
Europiečiams seniai aišku, kad jų jėga – vienybė
Neatmetama, kad gali rastis ir naujų scenarijų. Visų pirma, esama prielaidų, kad „Brexit“, kad ir kaip užsisklęsti buvo priversti britai, veikiau padidins, o ne sumažins Jungtinės Karalystės įnašą į strategines Europos pastangas. Kai kurių ekspertų dėmesys šioje vietoje krypsta į istorinę patirtį: britai atsisakė dalyvauti bendruose atsakomuosiuose Vakarų veiksmuose, kai 2013 m. Sirijoje buvo įvykdyta masinė cheminė ataka, tačiau netrukus britų vyriausybė darė viską, kad įrodytų taip pasielgusi ne izoliacionizmo sumetimais ar siekdama atsiriboti nuo kolektyvinės atsakomybės. Galiausiai 2014 m. Britanija surengė NATO viršūnių susitikimą, po kurio Rytų Europoje buvo dislokuotos galimai Rusijos agresijai pažaboti skirtos atgrasomosios priemonės.
Kaip rašo N.Nougayrede, logika tokia: kai tarptautinė Britanijos reputacija smarkiai nukenčia („Brexit“ jos tikrai nepagerino, kad ir ką mėgintų įteigti Th.May), ji iškart puola įrodinėti, kad tebėra pasaulinių įvykių epicentre ir kad su bendromis Europos bėdomis, tarp kurių – V.Putinas, Recepas Tayyipas Erdoganas ir „Islamo valstybė“, kovoja ne ką prasčiau negu kitos šalys.
Antra, atnaujintoji Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė Europoje sukūrė tokią dinamiką, prie kurios kitoms žemyno valstybėms dabar jau teks taikytis. Vidurio Europos pareigūnai atidžiai stebi A.Merkel ir E.Macrono bičiuliavimąsi ir neabejotinai norės būti tikri, kad debatuose dėl glaudesnės Europos integracijos nebus palikti nuošalyje.
Apie Vidurio Europą dažnai kalbama kaip apie vieningą, homogenišką, neigiamai į viską reaguojančiųjų bloką (ypač po atsako A.Merkel dėl pabėgėlių reikalų), tačiau toks įsitikinimas, kaip vis labiau aiškėja, yra klaidingas. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas turi nedaug ką bendro su Čekijos ar Slovakijos lyderiais, kuriems kur kas labiau rūpi pademonstruoti, kad šios šalys yra ištikimos Europos klubo narės. Be to, kalbama ir apie ketinimus surengti bendrą Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos viršūnių susitikimą, kuris, kaip tikimasi, padėtų grąžinti Lenkijos populistų lyderius į europinę vėžę.
Dar prezidentaujant Barackui Obamai tapo aišku, kad Europa negali pasikliauti vien Jungtinėmis Valstijomis, ypač sprendžiant Artimųjų Rytų konfliktą. D.Trumpas tai leido suprasti dar aiškiau.
Dar prezidentaujant Barackui Obamai tapo aišku, kad Europa negali pasikliauti vien Jungtinėmis Valstijomis, ypač sprendžiant Artimųjų Rytų konfliktą. D.Trumpas tai leido suprasti dar aiškiau. Atsakyti į klausimą, ar Europa pajėgs „vėl save padaryti didžią“, kol kas neišeis. Bet D.Trumpas pats užveda ant kelio. „Mūsų vertybės yra galingiausias mūsų ginklas kovoje su priešais“, – D.Trumpui rengiantis išvykti sakė Slovakijos prezidentas Andrejus Kiska. O po įtempto susitikimo su D.Trumpu Briuselyje Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pabrėžė: „Svarbiausia šios dienos užduotis – laisvąjį pasaulį sutelkti vertybių, o ne vien interesų pagrindu.“
Tampa vis labiau akivaizdu, kad po visų D.Trumpo nuogąstavimų dėl Senojo kontinento, po „Brexit“ liaupsinimo ir po Europos Sąjungos peikimo kalbos apie Europos mirtį yra pernelyg perdėtos. N.Nougayrede įsitikinimu, D.Trumpo vizitas Europoje iš tiesų buvo „didžiai sėkmingas“ (taip jis rašė „Twitter“ tinkle) – tik ne ta prasme, kaip jam atrodo.
