Be JAV nebūtų Europos Sąjungos
JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kurį daugelis Europos lyderių kritikuoja, niekina ir išjuokia, tarytum tai jis kaltas dėl Europos negandų ir netobulumų, JAV sąjungininkėms Europoje metė pirštinę. Tačiau šios nenori reaguoti, nes tuomet tektų pripažinti tikrovę ir prisiimti atsakomybę, rašo ekspertė.
Anot jos, tikrovė yra ta, kad greitai teks atsisveikinti su saugumo garantijomis, kurias Jungtinės Valstijos suteikė Europai, ir kurios suformavo pokario epochą taip, kad Europa tapo priklausoma nuo Jungtinių Valstijų apsaugos.
Amerika Europai ne tik užtikrino minėtą saugumo skydą, bet ir teikė finansinę, politinę bei ekonominę paramą, kurios paskirtis buvo pastatyti nacių Vokietijos nuniokotą Vakarų Europą vėl ant kojų. Taip, Amerikai ir pačiai buvo naudinga Vakarų Europoje turėti gynybinę sieną, apsaugančią nuo komunistinių Rytų ir Sovietų Sąjungos. Taip pat naudinga jai buvo pasiekti, kad šimtmečius kariavęs žemynas pagaliau pradėtų gyventi taikiai.
Trumpai tariant, Jungtinės Valstijos buvo gyvybiškai svarbios kuriant tai, kas šiandien yra Europos Sąjunga, primena J.Dempsey. Be ryžtingos Vašingtono paramos Europa nebūtų nei saugi, nei taiki, nei klestinti. Po to, kai 1989 m. lapkričio mėnesį griuvo Berlyno siena, mantrą apie vientisą, vieningą ir laisvą Europą kartojo visos iš eilės JAV administracijos.
Saugumo garantijas priėmė kaip duotybę
Tačiau dabar, anot rašinio autorės, grėsmę vieningos ir taikios Europos idėjai kelia „Brexitas“ ir keli Europoje išpopuliarėję populistiniai judėjimai. Šie veiksniai turi potencialo ne tik susilpninti Europą, bet ir palaipsniui – jei Europos Sąjunga neišsikels sau aiškios strateginės vizijos ir nepasirūpins stipriais lyderiais – ją suskaldyti. Jei taip atsitiktų, transatlantiniai santykiai ir toliau eižėtų, o Vakarai silptų.
Pats faktas, kad „Brexitas“ ir populistiniai judėjimai gali užtraukti tokių didelių problemų, anot J.Dempsey, rodo, jog Europos lyderiai nesugebėjo pasirengti potransatlantinei erai. Amerikos lyderystę ir jos teikiamas saugumo garantijas jie priėmė kaip duotybę. Jie buvo įsitikinę, kad po Antrojo pasaulinio karo susikūrusi daugiašalė institucijų, vertybių ir demokratijos struktūra veiks amžinai.
D.Trumpo politika, kad ir kaip europiečiai iš jos tyčiotųsi, atskleidė, kad Europos Sąjunga iš esmės neformavo strateginės politikos ir nesiėmė nieko, kas padėtų jai paneigti D.Trumpo tvirtinimus, esą europiečiai dykaduoniauja. Priešingu atveju, europinė Atlanto pusė į savo gynybos, saugumo ir užsienio politiką nežiūrėtų pro pirštus.
Dabartinė Europos gynybos ir užsienio politikos padėtis, autorės teigimu, yra apgailėtina. Europinės NATO narės galvoja, kad skirdamos daugiau pinigų gynybai jos D.Trumpui parodys: štai – Amerikos sąjungininkės irgi prisideda, kaip priklauso. Tačiau J.Dempsey įsitikinusi, kad to nepakaks.
Neskaitant to, kad karinės įrangos srityje čia vis dar pernelyg daug dubliavimosi ir per mažai sąveikumo, europiečiai, kaip visuma, nevysto kolektyvinės gynybos idėjos. Jie nekuria kietosios galios. ES valstybės narės net nepajėgia sutelkti saugumo pajėgų, kurios padėtų apsaugoti bloko išorės sienas, o tai yra esminis dalykas norint, kad Šengeno sistema būtų tvari.
Gal D.Trumpas privers europiečius veikti?
Kai D.Trumpas pranešė, kad ketina išvesti JAV karius iš Sirijos, europiečiai nevaržė kritikos, primena J.Dempsey. Pasak jos, jie buvo teisūs sakydami, kad Sirijoje esančios kurdų pajėgos, kurias iki tol rėmė amerikiečiai, dabar bus paliktos Turkijos valiai ir kad Sirijos ateitis dabar priklausys nuo Maskvos, Ankaros ir Irano – trijų pagrindinių šio Artimųjų Rytų regiono žaidėjų.
Bet, klausia ekspertė, kurgi per visą Sirijos karą buvo pati Europa? Jei ji taip šventai tiki diplomatija ir švelniąja galia (beje, tiek viena, tiek kita įgyja bent minimalaus svorio tik tuomet, kai kartu turima ir kietosios galios), nei Sirijoje, nei kitur Artimuosiuose Rytuose to kažkodėl nematyti.
Nors Europos Sąjunga labai didžiavosi, kad jai pavyko įtikinti Teheraną pasirašyti susitarimą, ribojantį jo ambicijas kurti branduolinius ginklus, jis neturėjo jokios įtakos tiesmukiems Irano užmojams Sirijoje ar elgesiui Izraelio atžvilgiu, primena J.Dempsey. Europiečiai negailėjo kritikos D.Trumpui dėl jo proizraelietiškos pozicijos, bet pati Europa nesugebėjo nei atgaivinti įstrigusį taikos procesą, nei kitaip padėti išspręsti Palestinos ir Izraelio klausimą.
Taigi kad ir kaip europiečiai nemėgtų D.Trumpo vykdomos užsienio politikos, jie nepateikė jokių svarstytinų alternatyvų. J.Dempsey įsitikinimu, negebėjimas to padaryti bendraujant su Vašingtonu yra esminė Europos silpnoji vieta. Europos Sąjunga vis labiau koncentruojasi į save, o jos šalys narės atsisako suvokti, kad „Brexitas“ ir D.Trumpas yra simptomai, bylojantys apie artėjančią pokario eros pabaigą. Kad ir kaip D.Trumpas mėgina priversti europiečius veikti, neatrodo, kad šio veiksmo sulauktume 2019-aisiais, perspėja J.Dempsey.
