Tokie pokyčiai visų pirma sietini su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Kai po pergalės prezidento rinkimuose praėjusią gegužę jis sakė kalbą, fone labai simboliškai skambėjo ES himnas – Ludwigo van Beethoveno „Odė džiaugsmui“. Nuo tada E.Macronas inicijavo arba pasiūlė įvairių ES institucijų stiprinimo iniciatyvų ir aktyviai įsitraukė į Europos užsienio politikos formavimą. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos kanclerei sunkiai sekasi formuoti vyriausybę po rugsėjo mėnesio visuotinių rinkimų, visų dėmesys krypsta į E.Macroną.
Nuotaikų Europoje kaitą besibaigiančiais metais, pasak C. Bildto, visų pirma lėmė trys veiksniai. Pirmasis yra „Brexit“, kuris neabejotinai tapo galvos skausmu britams, o daugumai europiečių suteikė progą palaipsniui įsisąmoninti, kaip glaudžiai yra susijusios jų šalių ekonomikos ir visuomenės. Anksčiau didinga Didžioji Britanija dabar paniro į politinę agoniją ir karštligiškai mėgina spręsti išstojimo iš ES politinius, ekonominius ir logistikos klausimus. Mažai tikėtina, kad bet kurios kitos ES valstybės narės rinkėjai dabar pavydėtų britams.
Antrasis veiksnys yra Donaldas Trumpas, kurio vadovaujama JAV administracija turi prasčiausią reputaciją Europoje per visą transatlantinių santykių istoriją. Neseniai surengtos apklausos duomenimis, vokiečiai dabar mano, kad D.Trumpas jų šalies interesams kelia didesnę grėsmę nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ar Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas. „Blogiukų“ lenktynėse D.Trumpas sugebėjo išsiveržti į priekį, rašo C.Bildtas.
Šiemet Europos lyderiams teko pripažinti, kad Europa turės prisiimti daugiau atsakomybės už savo reikalus. Po įtemptų diskusijų su D.Trumpu Didžiojo septyneto viršūnių susitikime Italijoje gegužės mėnesį A.Merkel apibendrino daugumos Europos lyderių nuotaikas. „Mes, europiečiai, privalome kovoti už savo ateitį ir likimą, – teigė ji improvizuotame pasisakyme per rinkiminės kampanijos susitikimą su gyventojais. – Mes, europiečiai, iš tiesų turime paimti likimą į savo rankas.“
Trečiasis veiksnys yra V.Putino Rusija, kuri ir toliau kišasi į Vakarų šalių rinkimus ir agresyviai elgiasi Ukrainos atžvilgiu. Visi šie trys veiksniai įtikino net ir skeptiškiausius europiečius, kad ES lygmens bendradarbiavimas yra būtinas.
Tačiau teigiamas tendencijas, pasak straipsnio autoriaus, Europoje lemia dar ir spartesnis ekonomikos augimas. Niūriosios euro krizės dienos, taip pat 2015 m. pabaigos pabėgėlių krizė, kuri turėjo didelį poveikį politinei padėčiai Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, pamažu nueina į praeitį. Ir nors milžiniškas ES integracijos stiprinimo uždavinys vis dar nebaigtas įgyvendinti, politinės ir ekonominės sąlygos siekiant šio proceso sėkmės tapo palankesnės.
Kartu ES staiga tapo liberaliosios pasaulio tvarkos sergėtoja. Rugsėjo mėnesį įsigaliojo ES ir Kanados išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas (CETA). ES priartėjo prie dar svarbesnio prekybos susitarimo su Japonija sudarymo; be to, analogišką susitarimą baigiama suderinti su MERCOSUR grupės šalimis steigėjomis – Argentina, Brazilija, Paragvajumi ir Urugvajumi. Jungtinė Karalystė galbūt ir ruošiasi išstoti, tačiau daugelis pasaulio šalių rikiuojasi į eilę, kad galėtų sudaryti susitarimus su ES.
Tačiau atsipalaiduoti negalima, perspėja diplomatas. Nepaisant daugelio teigiamų tendencijų, kai kuriose Europos šalyse politinė padėtis komplikuojasi, todėl kyla valdymo problemų. Paprastai Vokietijoje po rinkimų sudaryti naują vyriausybę būdavo lengva. Tačiau dabar gali būti, kad šaliai iki kovo mėnesio vadovaus laikinoji vyriausybė, ir dar neaišku, kokia vyriausybė bus suformuota po to. Todėl Vokietija kol kas vargu ar gali būti Europos stabilumo garantu.
Prie Dunojaus įsikūrusiose Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijos Bavarijos žemėje nacionalizmas vis stiprėja. O Italijoje nedaugelis drįsta tvirtinti žinantys, kas nutiks po kitų metų gegužės mėnesį įvyksiančių visuotinių rinkimų.
Be to, Europa negali nuolat kliautis mažomis palūkanų normomis, kurios padėjo užtikrinti dabartinį ekonomikos atsigavimą. ES lyderiai turės aktyviau siekti įgyvendinti struktūrines reformas. Nors Ispanijos ekonomikos atsigavimą lėmė ryžtingos reformos, o E.Macronas ėmėsi reformuoti pasenusį Prancūzijos darbo kodeksą, ES vis dar susiduria su problemomis daugelyje sričių. Pavyzdžiui, nepaisant didelių Estijos pastangų sukurti skaitmeninę reformų darbotvarkę savo pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, šioje srityje teks dar daug nuveikti.
Kitąmet bus paskutinė proga įgyvendinti ES lygmens reformas prieš tai, kai prasidės didelių pokyčių metai. 2019 m. kovo mėn. Jungtinė Karalystė išstos iš ES, nepaisant to, ar bus pasiektas susitarimas dėl išstojimo sąlygų. Po to gegužės mėnesį įvyks Europos Parlamento rinkimai ir svarbiausioms ES institucijoms ims vadovauti nauji žmonės. Ir nepastebėsime, kaip baigsis Jean-Claude`o Junckerio pirmininkavimas Europos Komisijai.
E.Macronas su nerimu laukia, kol Berlyne bus suformuota nauja vyriausybė. Kol kas dar toli gražu neaišku, ar naujoji Vokietijos koalicija parems jo ES reformų darbotvarkę. O Europos Komisija kasdien turės vis mažiau laiko įgyvendinti bet kokias naujas iniciatyvas, kurias būtų galima tikėtis užbaigti iki 2019 m.
Tad nors 2016 metų pesimistinės prognozės neišsipildė, padėtis gali labai greitai pasikeisti. Pasak C.Bildto, norint išlaikyti E.Macrono pergalės rinkimuose Prancūzijoje užtikrintą pagreitį ir pasinaudoti su tuo susijusiomis galimybėmis, artimiausiais mėnesiais reikia imtis ryžtingų veiksmų.
